Buvimas heteroseksualios orientacijos nėra nei sveikintinas, nei smerktinas dalykas. Tai paprasčiausiai reiškia, jog priešingai lyčiai trauką jaučiantis asmuo yra saugiose ribose. Jis nesibaimina būti sumuštas gatvėje tik dėl to, jog pabučiavo mylimą žmogų. Ši orientacija yra aiški ir lyg savaime suprantama, o tokius santykius mūsų visuomenė laiko priimta norma, nes yra linkusi į heteronormatyvumą.

Heteronormatyvumas – tai kultūrinės bei socialinės normos, nurodančios, jog vyrų ir moterų heteroseksualumas yra vienintelė įmanoma priimtina seksualinė orientacija bei sociokultūrinė norma, kai yra reprezentuojami nusistovėję lyčių vaidmenys. Šios pažiūros apsunkina gyvenimą bent keletui žmonių grupių: LGBT+ bendruomenei, į standartinius lyčių rėmus netelpantiems asmenims ir t. t. Štai keletas pavyzdžių:

1. Tokie klausimai, kaip „tai kuris jūsų poroje vyras, o kuris – moteris?“, kai kalbama apie tos pačios lyties porą skatina mąstymą, jog šios poros savo santykiuose turėtų mėgdžioti heteroseksualias poras, prisitaikyti prie skirtingų vaidmenų. Šalia to verta paminėti, jog jei vieno iš partnerių dviejų vyrų poroje saviraiška realizuojama per tradicinio moteriškumo prizmę (pavyzdžiui, pasireiškia makiažo naudojimu), tai nėra tolygu priešingos lyties vaidmens priėmimui.

2. Išankstinis nusistatymas, jog visi mus supantys asmenys yra heteroseksualūs, nebyliai ištrina kitų orientacijų žmones iki jų atsiskleidimo (angl. coming out) akimirkos. Be to, kai priešingų lyčių trauką laikome vienintele priimtina orientacija, savaime suprantama, jog visos kitos tampa keistomis ir „nenormaliomis“. Iš esmės, heteronormatyvumas ir sukuria coming out‘inimo poreikį.

3. Heteronormatyvioje aplinkoje (kai pratinama tos pačios lyties asmenis matyti kaip draugus, o priešingos lyties – galimus partnerius) užaugusiam žmogui gali būti sudėtinga atrasti ir suprasti savo potraukį tos pačios lyties asmenims. Tai lygiai tokiu pačiu principu apsunkina ir vyrų bei moterų draugystes, jei mintyse kirba klausimas: „Ar galėtų tarp mūsų būti kažkas daugiau?“. Šio reiškinio užuomazgas galima pastebėti dar vaikystėje: kai iš darželio grįžusį vaiką tėvai pasitinka su klausimais apie šio „merginas“ ar „vaikinus“, net nesiekdami pakenkti ima piršti idėjas, kurios paveikia bendravimą su kitais vaikais.

4. Šis konstruktas aprangą, aksesuarus ir kitus su išvaizda susijusius aspektus skirsto į moteriškus ir vyriškus. Tokiu būdu suvaržoma žmonių saviraiška ir skatinama rinktis vieną pusę, paisyti nurodytų ribų. Heteronormatyvi visuomenė pageidauja matyti aiškias ribas tarp vyro ir moters ir smerkia bet kokius „tarpinius“ variantus: makiažą naudojančius vyrus, kūno plaukų nešalinančias moteris ir t.t. Manytina, jog šis aspektas itin veikia genderqueer bei visus kitus asmenis, kurių išvaizdoje nedominuoja tradiciniai vyriški ar moteriški bruožai.

5. Net savybės skirstomos į moteriškas ir vyriškas. Tradicinis auklėjimas iš mergaičių reikalauja nuolankumo ir paklusnumo, o iš berniukų – emocinio tvirtumo ir fizinės jėgos. Nenorėdami pasirodyti nevyriški, ilgainiui kai kurie vyrai ima vengti savybių, kurios tipiškai priskiriamos moterims: jautrumo, švelnumo, polinkio išsikalbėti. Kokį efektą turi šis ilgalaikis emocijų slopinimas, galite sužinoti pažvelgę į savižudybių statistiką Lietuvoje.

Dabar, kai pažiūrėjote į šį reiškinį platesniu kampu, tikriausiai galite matyti, jog heteronormatyvumas daugiau ar mažiau veikia mus visus. Ir veikia neigiamai. Varžo, verčia prisitaikyti, suvienodėti. Išankstiniai nusistatymai sukuria terpę, kurioje esame priversti aiškintis ir gintis vieni prieš kitus, o tai skatina žmonių susipriešinimą. Taigi, tai nedaro paslaugos niekam. Na, gal tik žmonėms, kurie pasaulyje nori matyti tik dvi spalvas.