Kokios akimirkos labiausiai įsiminė dirbant su Tea & Talk (Stambulo sirų LGBT+ neformalia grupe)?
Manau, kad didžioji dalis filmo scenų yra patirtys, kurių niekada nepamiršiu. Mes taip suartėjome su protagonistais, kad jie tapo dalimi mūsų kasdienio gyvenimo. Jautėmės, tarsi būtume pačiame pabėgėlių krizės viduryje. Misteriui Gėjui Pasauliui tampant kelione ir gija, jungiančia homofobiškos bendruomenės keliamus sunkumus, atsiskleidimo iššūkius, meilės džiaugsmą ir migracijos krizę, aš jaučiausi įgalinta savo protagonistų pasitikėjimo. Jaučiausi be galo ypatinga ir mylima, gaudama tokią išskirtinę prieigą prie jų asmeninių gyvenimų. Taigi, nors šis filmas buvo labai emociškai varginantis, mano veikėjų pasiryžimas sukurti geresnį gyvenimą sau bei kitiems padėjo išlaikyti viltį. Dauguma prisiminimų apie šiuos žmones yra susiję su suvokimu, kad jie nėra aukos, bet verčiau stiprios asmenybės, pasiruošusios kovoti dėl geresnės ateities.
Kaip manote, ar yra galimybė, kad pagrindinių filmo veikėjų gimtinėse LGBT+ bendruomenei kada nors pagerės sąlygos?
Nesu tuo tikra. Filme yra scena, kurioje vokiečių žurnalistas kalbasi su Misterio Gėjaus Sirijos kandidatais ir užduoda tą patį klausimą. Mano veikėjai atsako, kad jie neturi daug vilties, jog kada nors galės sugrįžti į LGBT+ atžvilgiu draugiškai nusiteikusius namus. Manau, kad netgi praėjus trejiems metams po šios scenos filmavimo, situacija vis dar ta pati. Miestai vis dar stovi neatstatyti, karas vis dar tęsiasi. Aš labai abejoju, kad tokioje aplinkoje artimiausiu metu bus galima svarstyti LGBT+ teises.
Kaip LGBT+ bendruomenei likti neužgožtai Sirijos konflikto? Kaip priversti žmones rūpintis jos teisėmis, kai visai šalia vyksta tokie žiaurūs karo veiksmai?
Nuo pat pradžių, Mahmudas labiausiai nerimavo dėl šio klausimo. Būdamas gėjų teisių gynėju ir pirmojo Sirijoje LGBT+ žurnalo įkūrėju, jis garsėjo kaip aktyvus bendruomenės balsas. Kaip buvęs žurnalistas, jis suvokė, kad norėdamas užsienio valstybes sudominti tokia specifine tema, jis turėjo surasti būdą, kaip patraukti jų dėmesį. Būtent tada ir gimė idėja apie Misterį Gėjų Siriją. Mahmudas norėjo nuvežti pirmąjį gėjų arabą į tarptautinį grožio konkursą ir patraukti publikos dėmesį. Jam tai reiškė pasipriešinimą konservatyvioms vertybėms, prieš kurias jis kovojo visą savo gyvenimą. Tai buvo tobulas būdas tapti matomiems.
Aš nesu tikra, ar Mahmudui pavyko, ir nesu tikra, kokiais būdais galima priversti žmones rūpintis LGBT+ asmenimis karo metu. Atrodo, tarsi vidury tokios humanitarinės krizės, kalbėti apie LGBT+ teises yra netgi nepadoru – tai labai specifinė problema daug didesnės žmogiškosios tragedijos kontekste.Tačiau aš visada tikėjau, kad vienas iš būdų, kaip galima padėti bendruomenei neišnykti, yra su jais laikytis solidarumo.
Pabaigai, turint galvoje jūsų patirtį su Turkijos bei Sirijos LGBT+ bendruomenėmis, kokių patarimų galėtumėte duoti augančiai bendruomenei Lietuvoje?
Aš tikrai nesu tinkamas žmogus patarti šiuo klausimu, kadangi yra daugybė kitų, kurie dedikavo savo gyvenimus LGBT+ problemoms labiau nei aš. Aš tik sukūriau filmą apie grupę žmonių ir vertybes, kurios man labai rūpi. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti, yra tai, kad dirbdama su Sirijos LGBT+ bendruomene išmokau, jog bendruomenės statymas vadovaujantis ne asmeniniais siekiais, o aplinkinių viltimis, yra vienintelis dalykas, kuriam jokia valdžia ar asmuo nesugebės užkirsti kelio. Manau, būtent tai iš tiesų suteikė galios šiai Turkijos atstumtųjų bendruomenei.
„Misterį Gėjų Siriją“ vis dar galima pamatyti spalio 15 d. Vilniuje bei 23 d. Šiauliuose, tad raginame paaukoti keletą valandų ir būtinai nuvykti pažiūrėti šį be galo emocionalų filmą. Iki susitikimo kituose „Nepatogaus kino“ filmuose!
