Po ilg­os pertraukos į Arcus svetainę grįžta dar viena istorija #išspintos. Neretai minime, jog Universiteto LGBT+ grupė vienija Vilniaus universiteto studentus, alumnus ir dėstytojus. Šiandienos pašnekovė Viktorija, galima sakyti, įkūnija visus tris vaidmenis – ji daugiau nei dešimtmetį studijavo medicinos mokslus Vilniaus universitete ir kurį laiką čia dirbo asistuojančia lektore. Iš mūsų skaitytojų kartais vis dar sulaukiame nuostabos, kad žmonės taip drąsiai, viešindami savo vardus ir nuotraukas, sutinka kalbėti apie savo seksualinę orientaciją, tačiau argi ne būtent taip mes galime padrąsinti kitus padaryti tą patį? Su tokiu tikslu interviu duoti nusprendė ir Viktorija.

Prieš interviu kilo nemažai dvejonių, bet, kaip pati sakei, ,,širdis liepia duoti interviu‘‘. Kodėl visgi pasiryžai garsiai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją?

Kalbėti paskatino patirtis užsienio universitetinėse klinikose, kuriose atmosfera dėl įvairovės yra daug atviresnė, pozityvesnė ir jautresnė. Nors esu introvertė ir nesu linkusi daug kalbėti apie asmeninį gyvenimą, tačiau manau, jog Lietuvoje to vis dar labai reikia. Norisi, kad LGBT+ žmonėms ne tik nebekiltų baimių apie tai kalbėti, bet ir kad mažėtų nekorektiškų ar menkinančių aplinkinių reakcijų.

O su kuo buvo susijusi baimė viešintis?

Pirminė baimė buvo susijusi su savo orientacijos priėmimu, kurią patiria turbūt gana didelė dalis LGBT+ asmenų. Tam įtakos turėjo ir aplinka, kurioje augau. Mano tėvai yra vyresnio amžiaus, griežtesnio ir religingo auklėjimo, esu kilusi iš mažo miestelio, kur trūko teigiamos informacijos apie LGBT+, todėl natūralu, jog bijojau, kaip aplinkiniai reaguos, sužinoję apie mano netradicinę orientaciją.

Žinutėje, kurią mums atsiuntei, užsiminei, kad tavo atsiskleidimą paskatino tavo seksualinės orientacijos išplatinimas fakultete, kaip tai nutiko? Kaip į tai reagavai?

Tiesiog dėstytojui pasirodė tikslinga paviešinti mano seksualinę orientaciją visam mano studijų bazės kolektyvui ir fakulteto atstovams ir aš ją patvirtinau. Tuo metu man tai buvo psichologinė trauma, nors fakultete apie mano orientaciją jau žinojo keli žmonės, kuriais pasitikėjau. Dabar galiu pasakyti, kad nėra to blogo, kas ilgalaikėje perspektyvoje neišeitų į gera. Žinoma, jei būtų buvusi galimybė, būčiau pasirinkusi bent jau orumo nežeminantį atsiskleidimą, tačiau visas buvusias abejones dėl orientacijos atsiskleidimo ši situacija tikrai išsklaidė. Anksčiau ne kartą yra tekę savo antrosios pusės lytį „pakeisti“ į priešingą, kad tik išvengčiau nereikalingo dėmesio, tačiau dabar, darbinantis užsienyje, nurodau savo seksualinę orientaciją jos neslėpdama. Ši situacija turėjo nemažai neigiamų akademinių pasekmių, kurias kol kas vis dar tenka aiškinti ieškant darbo ar galimybių toliau studijuojant, tačiau pozityviai nuteikia tai, jog papasakojus apie tai užsienyje žmonės nesupranta, kaip tokia intymi asmeninė informacija galėjo būti paviešinta studijų institucijoje.

Kokios nuotaikos, susijusios su LGBT+ bendruomene, tvyro tarp medikų?

Kiekvienas žmogus turi savo asmeninę nuomonę ir nors tikiu, jog pirmoje vietoje didžiąja dalimi išlieka profesinių gebėjimų vertinimas, vis tik jei būčiau svarsčiusi apie darbo perspektyvas Lietuvoje, aš asmeniškai savo orientaciją būčiau linkusi nutylėti. Yra ne vienas medikas ir dėstytojas, kuriuos laikau savo autoritetais, tačiau, deja, yra tekę asmeniškai susidurti su tuo, kad homoseksualumas vis dar yra laikomas sutrikimu, kuriam reikalingas gydymas ar frazėmis: „lesbietė – tai čia kaip blogietė“, „tau galvoje negerai“, ,,nesugebi užmegzti „adekvačių“ (t.y. su priešinga lytimi) santykių“.

Kaip vertini pokyčius Lietuvoje ir pačiame Vilniaus universitete? Kokį pokytį labiausiai norėtum pamatyti ateityje?

Nors pokyčiai Lietuvoje ir lėti, bet viešas kalbėjimas LGBT+ temomis, „Baltic Pride“ – nenuginčijamai teigiami pokyčiai. Didžiausias pokytis Universitete, mano nuomone, buvo „Universiteto LGBT+“ grupės įkūrimas. Kai įstojau studijuoti, tikrai labiau trūko informacijos būtent universiteto aplinkoje ir tikrai nesitikėjau, kad tie pokyčiai įvyks dar man studijuojant jame. Labiausiai norėčiau, jog tiek specialistų, tiek visuomenės tarpe dingtų klaidingas požiūris homoseksualumą traktuoti kaip sutrikimą ar ligą. Mano nuomone, rimčiausios problemos – tokios kaip didesnis polinkis į depresiją ar net suicidinės mintys – LGBT+ žmonėms kyla dėl savęs priėmimo ir atsiskleidimo baimės, svarstymo, ar bus ir kaip bus priimti aplinkinių. Jei vis tik išdrįsę apie tai kalbėti žmonės susiduria su neigiamu kitų požiūriu, jie tarsi patenka į užburtą ratą.

Kokia buvo tavo pačios kelionė priimant savo seksualinę orientaciją?

Gana anksti supratau, kad su manimi yra „kažkas kitaip“. Mokykloje buvau visiškai indiferentiška berniukų ,,kabinimams‘‘. Iki 18 metų buvau susidūrusi tik su neigiamu homoseksualių asmenų vertinimu iš aplinkinių. Pirmieji žmonės, kuriems atsiskleidžiau, buvo mano artimieji, kai tiesiog bendro pokalbio metu pradėjau pasakoti apie savo merginą. Reakcijų buvo įvairių. Iš brolio sulaukiau 100% palaikymo nuo pat pirmos dienos, kai atsiskleidžiau, o tai man buvo ir yra labai svarbu. Man asmeniškai yra tekę susidurti ir su homofobiškomis replikomis, ir nekorektiškais klausimais tiek gatvėje, tiek pažįstamų tarpe, tačiau iki šiol esu dėkinga savo buvusiai merginai ir sužadėtinei bei draugams, dėl kurių palaikymo, supratingumo ir pamokų pavyko priimti save bei išdrįsti apie tai kalbėti. Būdamas (-a) atviras (-a) nuginkluoji save, bet kitiems bandant tuo pasinaudoti, tai daug mažiau žeidžia.

Minėjai, kad šiuo metu ruošiesi emigracijai, kas paskatino priimti šį sprendimą?

Apie emigraciją po truputį pradėjau galvoti nuo 18 metų ir pirminė priežastis tikrai buvo LGBT+ žmonių padėtis Lietuvoje. Tik vėliau prisidėjo profesinės galimybės ir situacija dėl pandemijos. Man būnant 17-os teko atsitiktinai pakliūti į „Brighton Pride“ (Brighton’as laikomas neoficialia LGBT+ žmonių sostine Jungtinėje Karalystėje) ir ta pozityvi ir saugi įvairių lyčių porų atmosfera man paliko didžiulį įspūdį. Mano pasirinktoje šalyje yra įteisintos tos pačios lyties santuokos. Darbinantis kartu su rase, religiniais įsitikinimais ir kita informacija yra prašoma nurodyti ir seksualinę orientaciją, tačiau dėl lygių galimybių užtikrinimo ir tokia informacija nėra ir negali būti niekur viešinama.

Ko palinkėtum žmonėms, kurių seksualinė orientacija buvo atskleista be jų sutikimo ar tiems, kurie savo aplinkoje susiduria su spaudimu atsiskleisti?

Drąsos. Gyvenime bet kokio pobūdžio apkalbos yra neišvengiamos ir tik mes patys pasirenkame, ar tas kalbas patvirtinti, paneigti, ar išvis tiesiog ignoruoti. Asmeniškai žinau tik ką reiškia susidurti su spaudimu neatsiskleisti ar „apsispręsti/tapti heteroseksualia“, bet patiriantiems bet kokį spaudimą mano palinkėjimas išlieka tas pats – drąsos pačiam (-iai) priimti savo jausmus, savo abejones ir savo sprendimą dėl atsiskleidimo, nes universaliai gero sprendimo nėra, tai labai individualu.