Tęsdama #iš spintos istorijų rubriką, Universiteto LGBT+ grupė pristato kitą istoriją, kuri, tikėtina, privers susimąstyti ne vieną. Mes dažnai nepastebime kitų žmonių vidinių išgyvenimų, kančių, dėl to galime labai lengvai nuteisti žmones, kuriems palaikymo reikia labiausiai. Toks abejingumas – neretai pasitaikantis reiškinys LGBT+ bendruomenės nario gyvenime, be to, galintis privesti net prie savižudybės. Bet vis dėlto „viltis yra, palaikymo taip pat“ – tikina trečiakursis informacinių technologijų studentas Tomas, kurio istorija dalinamės šiandien.

Tomai, kaip visada, užduosiu tradicinį klausimą: kada pirmąkart suvokei, jog esi kitoks?
Na, visų pirma, sakyčiau, kad tas suvokimas pasireiškė per kelis kartus. Kai pastebėjau, kad mane traukia vaikinai, man buvo dvylika metų. Turbūt keistai pasirodys, bet iš pradžių aš nebandžiau neigti šio fakto, neapgaudinėjau savęs. Manau, dėl šito man labai padėjo tai, kad šeimoje niekada nesklido homofobiški pasisakymai, todėl negimė absoliuti ir arši neapykanta sau. Aišku, iš aplinkinių, pavyzdžiui, klasės draugų ar pažįstamų, netiesiogiai girdėjau įvairių komentarų, bet patyčių nebuvo. O jau tas antras etapas, tas supratimas „oh shit, I’m gay“ atėjo gal septyniolikos metų. Tai pirmas kartas buvo tada, kai tik supratau potraukį, o antrą kartą jau galėjau tiksliai įvardyti sau, kas tai yra. Kitaip sakant, septyniolikos jau galėjau „užsidėti“ sau etiketę.
O tas procesas tarp dvylikos ir septyniolikos metų buvo sunkus? Ką labiausiai prisimeni iš jo?