Po gražios bei šiltos vasaros Vilniaus universiteto LGBT+ grupė grįžta su naujomis idėjomis, tačiau nepamiršta jau pradėtų darbų. Vienas jų – inicijuoti pokalbį tarp skirtingų tapatybių ir seksualinių orientacijų žmonių, papasakoti tikras LGBT narių istorijas bei patirtis. Išgirsdami tikras istorijas iš pirmų lūpų galima geriau suprasti, kad nors žmonės yra skirtingi, visų rūpesčiai daugiau ar mažiau sutampa, todėl šįkart savo patirtimi dalinasi Rūta.

Rūta
Nuotrauka iš asm. archyvo

Rūta, kada pirmąkart pradėjo kilti mintys, jog tavo lytinė orientacija netradicinė?

Pirmą kartą įsimylėjau merginą keturiolikos, bet anksčiau gal ir buvo kažkokių nujautimų, abejonių, bet nieko iš tikro realaus, todėl stipriai nesukau sau galvos.

Ar kilo minčių pasisakyti savo tėvams apie meilę merginai?

Oi, tikrai ne. Apie savo orientaciją pasisakiau tėvams dar labai neseniai, prieš metus, t.y. po penkerių metų po pirmosios meilės. Visas tas savęs priėmimo procesas, aišku, vyko labai ilgai, nes labai ilgai galvojau, kad nesu visiškai homoseksuali – sakiau sau, kad esu biseksuali. Taip save „guodžiau“ labai ilgą laiką, nes nėra lengva ir pačiam sau prisipažinti, kad esi homoseksualus, ypač kai augi konservatyvioje šeimoje ir šalyje, kurioje „tokių dalykų nebūna”.

Dar prisimenu, kai prieš porą metų vis dar bandžiau sau įrodyti, kad esu biseksuali – vaikščiojau į pasimatymus su vaikinais. Pasitaikė netgi tokia tragikomiška situacija: jau kai vaikinas, beveik visiškai nuogas, gulėjo pas mane lovoje, o iki kulminacijos liko kelios sekundės, aš supratau, kad viskas, apie ką galvoju, yra tai, ką aš valgiau pusryčiams ir kaip man šlykštu, kad jis mane liečia. Todėl nuėjau parūkyti. Vaikinas, jau su kelnėmis, atėjo pas mane, o aš jam išrėžiau: „Aš negaliu šitaip, aš gay“. Ir tada taip juokingai išsivertė situacija, nes jis pasakė „juk nieko tokio”. Man jo pagailo, kad jį taip „išdūriau“. O viskas baigėsi tuo, jog jis mano kambaryje sėdėjo ir klausėsi muzikos, o aš tuo metu sėdėjau vonioje ir verkiau. Tai buvo lūžis – besėdėdama vonioje paskambinau geriausiai draugei ir pasakiau, kad esu lesbietė.

Tai pirmasis žmogus, kuriam pasisakei, buvo tavo geriausia draugė?

Na, ne visai taip. Aš paauglystėje buvau apsupta tokių žmonių, kurie buvo labai laisvi, todėl mes visi vienas į kitą žiūrėjom kaip į žmones, o ne kaip į merginas ir vaikinus, dauguma tarpusavyje ir „draugavome“. Keista, bet vis tiek to gryno žinojimo apie savo homoseksualumą tada dar nebuvo, iki tokios išvados priėjimo reikėjo penkerių metų. Tačiau vis tiek to proceso metu buvau gana atvira dėl savo tapatybės, nes man tai neatrodė kaip superišskirtinis dalykas. Iš tiesų, manau, jog tai tik dar vienas kitoniškumo lygis, panašiai kaip skiriasi žmonių akių spalva.

O dėl šeimos galiu pasakyti, jog buvo sunku pasisakyti vien dėl to, kad pas mus nėra įprasta šnekėtis apie meilę ir santykius iš esmės, todėl net nelabai mačiau tikslo pasakoti apie save. Juolab kad tada dar nebuvau turėjusi tikrų santykių, iki tol buvo tik įvairūs pasivaikščiojimai tiek su merginomis, tiek su vaikinais. Todėl to meto būseną galėčiau apibūdinti taip: buvau atvira, bet jokia informacija apie mano tapatybę tėvų nepasiekdavo.

Tačiau jei nesaugojai savo lytinės orientacijos po devyniais užraktais, tai gal sau prisipažinti ir nebuvo taip sunku?

Buvo. Bet man to būtinai reikėjo tam, kad pati galėčiau lengviau su savimi gyventi. Kaip ir minėjau, sunkiausia ne kitam pasakyti, o pačiam sau. Reikėtų dar pasakyti, kad man sudėtingiausia tame procese buvo lūžis šeimos sampratos atžvilgiu. Esu auginta tėčio, mamos, turiu brolį. Tėvų santuoka trunka jau beveik trisdešimt metų, jie kartu nuo šeštos klasės, mačiau, kaip atrodo graži meilė tarp vyro ir moters. Todėl nenuostabu, kad manyje buvo įdiegtas toks šeimos modelis, kuriame yra tėtis, mama, vaikai, šuniukas ar kačiukas ir t.t. Taigi, kai pilnai suvokiau savo orientaciją, supratau, kokia aš pati esu netolerantiška ir konservatyvi, nes mano orientacija kirtosi su mano įsivaizduojamu šeimos modeliu. Būtent pagrindinis virsmas įvyko tada, kai ėmiau priimti tą mintį, jog šeimoje gali būti ir du tėčiai, ir dvi mamos. Tas virsmas vis dar tebevyksta, nes, deja, vis dar ateina minčių, kad kažkas čia ne taip.

Papasakok apie tai, kaip pasisakei tėvams ir kokia buvo jų reakcija.

Na, pasirinkau klasikinį būdą – parašiau jiems laišką, nes neįsivaizduoju, kaip būtų galima pasakyti tai tiesiai į akis konservatyviems tėvams. Tai buvo elektroninis laiškas, jį išsiunčiau abiems tėvams atskirai. Tėčio reakcija buvo labai paprasta: jis irgi atsiuntė elektroninį laišką, kuriame rašė, jog mane myli ir jam nesvarbu, ką aš pati myliu, vis tiek visąlaik būsiu jo dukra. O mama reagavo visai kitaip – ji kitą rytą paskambino ir paprašė susitikti. Jau iš balso bei paties pokalbio supratau, kad mama yra streso būsenoje, todėl iki pat susitikimo labai jaudinausi, nes tikėjausi blogiausio – mano mama visada buvo labai netolerantiška tokiais klausimais – mąsčiau apie tai, kaip mamai sunku suprasti, kad ji skaudina savo vaiką, todėl tai skaudino ir mane. Tačiau, pasirodo, galvojau per giliai, nes per mūsų pokalbį ji net nesistengė manęs išgirsti. Ji tiesiog išbėrė monologą, kuriame pateikė labai keistus bei juokingus faktus, pvz., kad esu visiškai nesubrendusi ir per daug sudėtinga (suprask, visada mano tėvai turėjo vieną normalų vaiką – mano brolį – ir mane), aš tiesiog dar nesuradau tinkamo vyro (tai mama primindavo kas kelias minutes), taip pat gi nekaltybę praradau su vaikinu, tai reiškia, kad jis buvo „blogas“. Ji net minėjo, kad mano orientacija yra kaip fazė, kuri greit praeis – neradau tinkamo vyro, todėl užsiciklinau ties merginomis. Tas pokalbis tikrai nebuvo mielas, nes savo laiške aš kalbėjau apie meilę, pagarbą, emocinį būvį, o mano mama labai daug kartų akcentavo seksualinius dalykus. Tačiau, galų gale, nuo to karto pokalbių buvo ne vienas ir ne du, todėl jie pamažu gražėja. Paskutinį kartą, kai šnekėjome, ji pagaliau pasakė tai, ko laukiau iš jos per tą pirmąjį pokalbį. Ji pasakė: „Rūta, aš to tikrai nesuprantu, bet aš tavęs nesmerkiu“.

Minėjai, kad augai apsupta labai laisvų draugų. Tai ar tai reiškia, kad niekada nesusilaukei patyčių, komentarų?

Na, mane patyčios palietė labiau iš tos pusės, kad aš niekada nebuvau labai moteriška: dar darželio laikais iš manęs tyčiodavosi, kad vaikštau su kelnėmis, o ne su sijonu. O aš juk buvau tiesiog tas vaikas, kuris visada karstydavosi, tai mamai ilgainiui atsibodo taisyti sudraskytas sukneles, todėl buvo praktiškiau ir lengviau mane rengti kelnėmis. O tiesioginių patyčių dėl homoseksualumo kaip ir nepatyriau, nors visąlaik žinojau, kad žmonės įtaria ir apkalba mane man už nugaros. Bet čia mažo miesto savybė – jei žmogus yra nors kiek kitoks nei masė, tai žmonės visada kalbės, ypač jei tas žmogus išsiskiria ne tik savo apranga, muzikos skoniu, draugų pasirinkimu, bet ir mąstymu ar papildoma veikla (Rūta yra dirbusi keliose nevyriausybinėse organizacijose, mokinių bei studentų atstovybėse). Todėl esu girdėjusi daug absurdiškų gandų apie save, bet manęs niekas į akis tiesiai apie tai nepaklausė. Tokie gandai skaudino, nes jie liesdavo ir mano aplinką – sklido apkalbos, kad vieną iš kadaise užimtų pozicijų NVO sektoriuje pasiekiau „per lovą“. Tai pats gryniausias absurdas, kuris tik patvirtina heteroseksualių žmonių turimą stereotipą, jog kiekvienas homoseksualus žmogus į tos pačios lyties asmenis žiūri kaip į potencialius partnerius. Juk su straight žmonėmis taip nėra, tai su gay žmonėmis – lygiai tas pats. Iš tikrųjų, iš tų apkalbų supratau, kiek stipriai yra seksualizuojama visa LGBT bendruomenė, nes kai yra kalbama apie netradicinius santykius, tai dažniausiai yra minimas seksas, ištvirkavimas, o ne emocinis ryšys, pagarba, meilė. Aš su savo mergina juk irgi kartu gaminu valgį, auginu šuniuką ir pykstuosi dėl neplautų indų – tai pažiūrėkit, kokios mes „nenormalios“.

Ar apima įvairios baimės, išėjus į gatvę su mergina? Ar bijai paimti partnerę už rankos ir t.t.?

Anksčiau – taip. Kai būtent buvau savęs priėmimo procese, tai labai laužiausi, nerimavau dėl atviro jausmų rodymo. Praėjo daug laiko, kol nebebijojau paimti savo merginos už rankos viešumoje. Tačiau dabar, dėl šio dalyko esu labai atvira ir nežadu to keisti. Aš ne tik homoseksuali, aš kenčiu ir nuo suicidinių minčių, ir klinikinės depresijos. Bet man atrodo, kad apie šiuos dalykus reikia šnekėti, nes visos baimės, savižudybės, LGBT žmonių atskirtis nuo visos visuomenės atsiranda iš visiškai nesuprantamos mistifikacijos. Šios temos yra paliekamos mitams: apie tai išvis nekalbama arba nėra kalbama tiesiogiai. Paimdama savo antrąją pusę už rankos, nedarau jokio nusikaltimo – taip daro visi. Aš nesijaučiu esanti kitokia. Tol, kol nekenkiu visuomenei, ji neturi teisės kenkti man.

O pabaigai, ką pasakytum kitiems, kurie bando susitaikyti su savo orientacija?

Svarbiausia neskubėti. Turi ateiti noras ir laikas apie tai kalbėti. Tačiau nereikia to daryti per prievartą – mes nesam kažkokie parodomieji objektai, ant kurių yra užklijuotos tam tikros etiketės. Jei tau nepatogu tai slėpti, tai gerai, reikia kalbėtis apie tai ir / ar ieškoti pagalbos. O jei nenori apie tai šnekėti, tai irgi gerai, nes juk ne lytinė orientacija tave apibūdina, o tavo vertybės, siekiai ir darbai. Reikia išmokti gyventi su savimi, o tik paskui eiti keisti pasaulį.