Lietuvoje dažnai neišgirsi LGBT+ bendruomenės istorijų, tai – mūsų visuomenės tabu tema. Tačiau žmonės bijo to, ko nežino, todėl viena iš „Arcus“ užduočių yra inicijuoti pokalbius su skirtingų seksualinių orientacijų ir lytinių tapatybių žmonėmis, papasakoti tikras LGBT+ istorijas bei patirtis. Pirmasis interviu – su Universiteto LGBT+ grupės Valdybos nariu Justu, penkto kurso medicinos studentu.

Universiteto LGBT+ grupės Valdybos narys, medicinos studentas Justas
Nuotrauka iš asm. archyvo

Kai kurie LGBT+ žmonės gana anksti supranta, kad yra kitokie, o kitiems tokios mintys iškyla gana vėlai. O kaip tai nutiko tau, Justai?

Pirmosios mintys ėmė kilti, kai man buvo apie dvylika, nes tada ėmiau pastebėti, jog vis dažniau pastebiu vaikinus. Tačiau tuometinėje mano aplinkoje (vis dar buvo jaučiama niūri atmosfera po pirmojo „Baltic Pride“ 2010 m.) vyravo nepalankios nuotaikos LGBT+ atžvilgiu, tai man kėlė nerimą. Stengiausi viešai neparodyti abejonių dėl savo seksualinės orientacijos, todėl gyvenau kaip heteroseksualus paauglys – draugavau su mergina. Tai buvo lyg savotiška apgaulė – išsiskyręs supratau, jog tai ne mano tapatybė, kad man tokie santykiai netinka. Man buvo apie šešiolika metų, kai pagaliau supratau, kad esu homoseksualus.

Kai suvokei savo homoseksualumą, ar buvo sunku gyventi su šia mintimi?

Tai buvo labai sunku. Man ši mintis nei tiko, nei patiko – tai iš tiesų atrodė lyg prakeiksmas. Maniau, jog tai blogiausia, kas gyvenime galėtų nutikti. Savęs priėmimo procesas buvo labai ilgas ir tamsus, jame netrūko ir minčių apie savižudybę. Tai tęsėsi iki tol, kol man sukako devyniolika metų. Būtent tada pirmą kartą nuėjau pas psichoterapeutę, kuriai išsipasakojau.

Prisipažinsiu: tai buvo begalinis palengvėjimas, nes ji buvo pirmasis žmogus, kuris priėmė mano orientaciją kaip normalų reiškinį. Tačiau ji iškart pastebėjo, jog aš pats nesijaučiu visavertis dėl savo tapatybės, todėl paskatino ties tuo dirbti. Ir dirbau, todėl maždaug po pusmečio terapijos įvyko lūžis. Dar ir dabar puikiai prisimenu, kai specialistė manęs paklausė, kaip dažnai mąstau apie savo orientaciją. Ir užtruko tik trumpą minutę, kol pasakiau, jog apie tai išvis nebegalvoju. Supratau, jog dėl savo seksualinės orientacijos nesijaučiu nei geresnis, nei blogesnis – taip tiesiog yra.

Kaip sekėsi atskleisti savo orientaciją tėvams? Kokia buvo jų reakcija?

Iš pradžių buvo labai nesaldu. Jie išgyveno tą patį procesą kaip ir aš, t. y. jiems, kaip ir man, reikėjo priimti mano orientaciją.

Bet praėjus tam tikram laiko tarpui, artimųjų požiūris į mane kardinaliai pasikeitė – tikrai negaliu skųstis per mažu šeimos palaikymu. Svarbiausia yra tai, kad šeimos nariai ne tik žino, bet ir priima, dėl to esu be galo laimingas.

Sakydamas, jog šeima ne tik žino, bet ir priima, ką turi omenyje? Kaip tiksliau tas priėmimas pasireiškia?

Pirmiausia, jie pasidomi, kaip sekasi santykiuose. Ilgainiui tikriausiai norėsis partnerį supažindinti su savo šeima, nes jis man irgi yra šeima.

Šeima nebando išvengti ir LGBT+ temų apskritai. Mane itin sujaudino, kai močiutei papasakojau apie sunkumus, kuriuos patiria translyčiai asmenys Lietuvoje, o ji su ašarom akyse sakė, kad jai nesvarbu, koks žmogus bebūtų, ji vis tiek jį priimtų. Galėtų taip manančių būti daugiau.

Kalbant apskritai apie situaciją Lietuvoje, ar esi asmeniškai susidūręs su homofobiškais poelgiais mokykloje, universitete? Ar yra dėl to kilę minčių išvykti iš Lietuvos?

Mokykloje esu patyręs homofobiškų patyčių, kurios buvo nukreiptos asmeniškai į mane. Tada susimąstydavau, jog būtų geriau palikti Lietuvą, nes čia kitaip neįmanoma gyventi. Bet dabar mano požiūris šiuo klausimu pasikeitė, nes esu susikūręs savo „socialinį burbulą“, kuriame visi yra pozityvūs ir palaikantys LGBT.

Tiesiogiai homofobiškų patyčių nebepatiriu, jas dažniausiai pamatau tik viešojoje erdvėje. Visgi jaučiu visuomenėje tvyrančią įtampą, todėl viešai nesuimu draugo rankos… Tiesą sakant, meluočiau, jei sakyčiau, kad negalvoju apie emigraciją, tačiau tai daugiausiai lemia profesinis faktorius. Norėčiau, kad Lietuvoje kuo greičiau atsirastų galimybė sudaryti partnerystę, bet jei to nebus, tai turbūt iškils būtinybė savo gyvenimą kurti svetur.

Kaip sekasi universiteto aplinkoje? Ar būna situacijų, kuriose sureikšminama tavo seksualinė orientacija?

Universiteto aplinkoje daug kas žino apie mane ir mano homoseksualumą priima labai paprastai, to nesureikšmina, todėl asmeninių homofobiškų patyčių nepatiriu. Visgi yra tekę išgirsti, ką viešai pasisako dėstytojai apie LGBT+ – tai nėra malonu, ypač kai tai girdi tiesiogiai.

Kokią matai ateities Lietuvą? Ar keisis LGBT+ padėtis Lietuvoje?

Aš ne tik manau, kad ji keisis, ji jau keičiasi, ir tai labiausiai matau iš savo patirties „Gyvojoje bibliotekoje“ (socialinis projektas, kurio tikslas per gyvą pokalbį supažindinti visuomenę su visuomenės pažeidžiamomis grupėmis). Joje veikiu apie ketverius metus; kai tik pradėjau savanoriauti, jaučiau labai didelį susidomėjimą LGBT+ žmonių problematika ir išgyvenimais. Paskui šis susirūpinimas priblėso ir tai laikau labai geru ženklu, nes tai rodo, jog visuomenė vis mažiau tai priima kaip neįprastą reiškinį. Savanorystės pradžioje atėjusiems su manimi kalbėtis žmonėms lyg turėjau aiškintis, kodėl esu gėjus. O dabar jau yra kitaip – žmonės klausia, kaip gyvenu, kaip reaguoja aplinka, ateina kartu pasipiktinti neteisingu Lietuvos visuomenės elgesiu LGBT+ žmonių atžvilgiu.

Kaip pats sakai, tu užsiimi LGBT+ aktyvizmu. Kaip suformuluotum savo veiklos tikslą?

Paprastai pasakius, norisi visuomenę supažindinti su LGBT+ bendruomene ir parodyti, kad mes – tokie patys lygiaverčiai visuomenės nariai. Norisi, kad buvimas neheteroseksualiu asmeniu Lietuvoje nebūtų laikomas neigiamu dalyku – tai nėra nei prakeiksmas, nei yda, nei dar kažkas tokio, taip tiesiog yra, to nepakeisi ir nereikia to kvestionuoti. Savo pavyzdžiu noriu įkvėpti LGBT+ žmones nebijoti priimti savęs. Be to, LGBT+ aktyvizmas kuria bendruomenę, kurioje gali jaustis saugiai.

Ką galėtum patarti jauniems žmonėms, kuriems kyla abejonių dėl jų seksualinės orientacijos?

Niekada nepamiršk, kad tik tu pats ar pati gali pasakyti, kokia tavo orientacija. Nesi vienas ar viena. Jeigu jauti, kad ta abejonė taip gniaužia, kad reikia su kažkuo pasikalbėti, pasikalbėk. Atsimink, kad neprivalai žmonėms aiškintis dėl savo orientacijos. O svarbiausia – esi reikalingas ir reikalinga, kad ir koks ar kokia bebūtum.