Visi sutariame, kad lyčių lygybė yra mūsų siekis, bet ar esame per daug skirtingi, kad ją pasiektume? Ar apskritai turime siekti tobulos lygybės, ar visgi pripažinti, kad stereotipus išvyti iš mūsų gyvenimo yra per sunku? Į šiuos klausimus atsakymo ieško Viltė, Andrius ir Vakarė.

„Visiškai realizuoti lyčių lygybės neįmanoma“

Visiškai realizuoti lyčių lygybę visuomenėje paprasčiausiai neįmanoma dėl skirtingo įvairių jos grupių istorinio bei kultūrinio konteksto, skirtingos piliečių pasaulėžiūros ir savivokos. Pažvelkime į bet kurios iš išsivysčiusių valstybių situaciją – visuotinė lyčių lygybė jose neegzistuoja. Tačiau remdamasi būtent Lietuvoje priimtais įstatymais sakyčiau, kad tokia lyčių lygybė, kokios reikia Lietuvai, bus pasiekta negreitai. Nesame ratifikavę Stambulo konvencijos, kuri užtikrintų moterų apsaugą nuo smurto, o Lyčių lygybės indekso rodikliai tarp 2005 ir 2017 metų netgi prastėjo.

Tačiau tai – ledkalnio viršūnė, palaikoma Lietuvoje itin gajų lyčių stereotipų, homofobijos, tradicinių vertybių ar netgi religinio fanatizmo. Seime ir kitose institucijose skamba nuomonės apie tai, kad abortas negali būti vien moters sprendimas, o po vaiko apsaugos nuo informacijos apie lytinius santykius įstatymu slepiasi baimė nutolti nuo „tradicinės“ šeimos sąvokos. Noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuva Europoje išskiriama kaip valstybė, kurioje atotrūkis tarp vyrų ir moterų skiriamo laiko vaikų priežiūrai yra vienas didžiausių – net 26%. Tai rodo, kad, deja, mūsų visuomenėje vis dar vyrauja „vyras uždirba pinigus, o moteris rūpinasi šeimos židiniu“ modelis.

Man atrodo, kad ypač svarbu vaduotis iš lyčių stereotipų ir lytims priskiriamų vaidmenų, plėsti požiūrį į tai, koks yra vyras, kokia yra moteris, kuo jie turi ar neturi užsiimti, kaip atrodyti, kalbėti, nes tai lydėtų link laisvesnės visuomenės, kurioje daugiau lyčių lygybės ir daugiau vietos seksualinėms bei lytinėms mažumoms. Taigi, paradoksalu, tačiau įstatymai, pagal kuriuos vertiname lyčių lygybės situaciją, bus priimti ar keisis tik tada, kai bent reikalingoje visuomenės dalyje įsivyraus tam palankios nuostatos. Reikia rimto galios pozicijose esančių pažiūrų poslinkio (o jį suteikti gali tik laikas), kad būtų priimti sprendimai, užtikrinsiantys nors ir ne visuotinę, tačiau tokią lyčių lygybę, kuri Lietuvą priartintų prie Europos Sąjungos standarto.

„Lyčių lygybę pasieksime, tačiau tam reikia daug laiko“

Kaltinkite mano jaunatvišką (šio žodžio atsisakysiu, kai man bus septyniasdešimt) optimizmą, tačiau aš tikiu, jog lyčių lygybę pasieksime, visgi tai neatsitiks rytoj ar po dešimtmečio. Dar per dažnai susiduriu su žmonėmis, sakančiais, jog viena moteris atstoja pusę vyro, ar iš krūvos darbuotojų fizinei užduočiai (kelių kilogramų dėžės nešimui, jei reikia pavyzdžio) išsirenkančiais vyrą, nes gi jis stipresnis. Pastarąjį atvejį, beje, girdėjau iš moters. Ir tokio seksizmo dirbdamas sandėliuose bei lankydamasis kitose vietose, kuriose ne visi žmonės gali pasigirti aukštu intelektu, girdžiu iš abiejų lyčių. Tad juk turėtų ateities prognozės dėl visiškos lygybės skęsti neviltyje, tačiau vis tiek tikiu, jog ji gal jau ne mano gyvenimo metu, bet tikrai pasirodys ir įsitvirtins. Kodėl? Nes be minėtų netolerancijos pavyzdžių matau daug prieš srovę plaukiančių ir su seksizmu kovojančių (ne tik žodžiais, bet ir darbais) žmonių. Ir jų tik daugėja.

Jei nežinote, kaip kovoti su lyčių stereotipais, turiu keletą patarimų. Tau neleidžia nešti dėžės, kadangi esi moteris? Atimk ją iš rankų. Tik ne bet kur ir ne iš bet ko. Dar vagyste apkaltins. Negali verkti, nes esi vyras, o kažkas tau pasakė, kad vyrai neverkia? Surink ašaras į kibirą ir vėliau jo turinį išliek ant to žmogaus. Tik su šituo atsargiau, gali prireikti greitai pasišalinti.

„Lyčių nelygybė užkoduota mumyse“

Neseniai kalbėjom su drauge, kaip mes abi mėgstame pavalgyti, ir dėl to abi paauglystėje dažnai, ypač kitų mergaičių, būdavome patraukiamos per dantį. Daug valgyti mergaitei nėra gražu ar elegantiška. Savaime suprantama, jog jei berniukas mokykloje dėdavosi antrą porciją niekas nekreipdavo dėmesio. 95 % sergančiųjų nervine anoreksija yra merginos.

Labiausiai pasaulyje išpažįstamose religijose: judaizme, islame ir katalikybėje lyčių nelygybę įtvirtinančių dogmų yra apstu. Kuriantis šioms religijoms, moteris nelabai ir buvo laikomos žmogumi. Įsitikinimui, jog moteris yra purvina ir silpna, turėjo daug įtakos menstruacijos, kurių joks mokslo vyras negalėjo paaiškinti. O kas nepaaiškinama yra baugu. Katalikų šventikų celibatas buvo sugalvotas, norint apsaugoti juos nuo moterų dvasinės ir kūniškos nešvaros. Celibatas dar ir dabar niekur nedingęs.

Lyčių nelygybės šaknys yra labai giliai praeityje. Ji įsitvirtinusi žmonijos pasąmonėje. Mes gyvename savo gyvenimus, kovojame už lygias teises, bet retai pagalvojam apie tai, jog daugiausiai merginos serga anoreksija ir kodėl kunigai laikosi celibato, ir čia tik maža dalis iš daugybės nelygybės apraiškų ir apraiškėlių gyvenime. Kad ir kaip skaudžiai tai gali skambėti, manau, jog lyčių nelygybė yra mūsų dalis ir absoliučios lygybės, deja, bent per šį tūkstantmetį nepasieksime. Bet galime (ir turime) atsidurti jos arčiau, negu esame dabar.