Kiek žinau, šiųmetis „Baltic Pride“ nebus Jums pirmasis. Kada žygiavote pirmą kartą?

Jau 17 metų dirbu Vilniaus universitete, dėsčiau Filosofijos fakultete, o tapusi bendruomenės reikalų prorektore sužinojau apie VU studentų atstovybės programą „Be etikečių“. Taip buvau pakviesta dalyvauti 2016 m. „Baltic Pride“. Man tokios iniciatyvos universitete buvo tam tikras atradimas! Tiek pagal mano visą vertybinį pagrindą, tiek pagal mano mokslinę sritį (esu iš socialinės pagalbos srities), man rūpi tos grupės, kurios patiria mažiau pripažinimo visuomenėje. Tiesą sakant, matydama tokias iniciatyvas ir gaudama kvietimą į „Baltic Pride“, visada apsidžiaugiu.

Įdomu, kad Vilniaus universitetas į savo statutą yra įsirašęs vertybes: atvirumas, nuomonių įvairovė, minties laisvė, tolerancija, pagarba. Ir tai, kad mūsų studentai ne tik teoriškai žino, bet ir praktiškai gyvena šiomis vertybėmis, yra be galo nuostabu. Tai parodo, kad tokia yra universiteto tikrovė, ne tik deklaracija.

Ar nebuvo klausimo, kam to reikia, kodėl tokie judėjimai, eitynės svarbios?

Man tokio klausimo nebuvo. Esu bendruomenės reikalų prorektorė, t. y. 25 tūkst. žmonių bendruomenės: studentų, akademinio ir neakademinio personalo. Tai labai įvairialypė bendruomenė, kurią reikia palaikyti; su savais poreikiais, kuriuos reikia žinoti. Už bendruomenę pakovoti ir yra mano darbas: už žmogaus orumą, žmogaus teises ir lygias galimybes. Žinau, kad ir VU centrinė administracijoje vyrauja palaikančios nuotaikos, nors visame universitete, nuomonių, kaip ir visur, yra visokių.

Universitetas visais laikais visuomenėje buvo pažangos garantas. Manau, kad bet koks save gerbiantis universitetas turi turėti šalia dviejų misijų – mokslo ir studijų, – ir trečiąją: tai tarnystė visuomenei. Universitetas yra atsakingas už tai, kad pažanga ir inovacijos prisidėtų prie visuomenės gerovės ir jos raidos.

Šiais metais švenčiame VU 440 metų jubiliejų, ir visus tuos šimtmečius Vilniaus universitetas mūsų regionui turėjo ypatingą reikšmę. Noriu tikėti, kad ir žmogaus teisių srityje mes esam tie, kurie eina priekyje, o ne gale.

Kalbant apie VU bendruomenę, kai kurie sako, kad apskritai jos nesti. Ką jūs manote?

Bendruomenė dabar pasidarė toks labai populiarus žodis, viskas labai greitai yra pavadinama bendruomene. Klausimas, o ką mes vadinsime bendruomene. Mūsų akademinė bendruomenė tikrai susiformavusi. O kai kalbame apie visą universitetą, tai yra 25 tūkst. skirtingų žmonių, tai aišku, kad jie negali vieni kitų pažinoti asmeniškai, kas, turbūt, yra vienas iš bendruomenės bruožų. Todėl mes turime daug smulkesnių bendruomenių šitoje didelėje bendruomenėje. Manau, svarbiausia, kad dauguma mūsų atpažįsta save kaip VU žmogų, kuriam artimas mūsų universiteto vertybinis pagrindas.

Na, ir pabaigai, vietoj palinkėjimo: kokia mūsų VU bendruomenės stiprybė, į kurią galime remtis?

Išskirčiau du dalykus. Pirma, tai didžiulė įvairovė skirtingų sričių protų po mūsų universiteto stogu. Tai yra labai išsilavinusių žmonių bendruomenė, kuri susitelkusi yra didelė jėga ir potencialas. Antras dalykas – tai mūsų istorija. Vilniaus universitetas yra, ko gero, seniausia Lietuvos ir šio regiono organizacija, išlikusi tiek metų ir išlaikiusi savo vertybes. Ji turi sukaupusi didžiausią istoriją išminties visų tų protų, kurie čia dirbo ir darė nuostabius atradimus. Todėl ką nors pristatinėdama išmokau nebesakyti: „To dar niekada nebuvo“. Nes per 440 metų čia tikrai kas nors kada nors buvo. Net ir iš blogų dalykų galima pasimokyti.