Pokalbis su Mariumi Samavičiumi

Rugsėjo 16 dieną Universiteto LGBT+ organizacija minėdama savo antrųjų metų gyvavimo laikotarpį surengė diskusiją „Kaip mene reprezentuoti LGBT+ nepalaikant stereotipų“. Joje dalyvavo Romas Zabarauskas, Laima Kreivyte, Janina Sabaliauskaitė bei Algis Fediajevas.
Taip pat dalyvių sąrašą papildo ir Marius Samavičius, tačiau kiek neįprastai. Negalėdamas dalyvauti diskusijoje gyvai jo atsakymus į klausimus pateiksime šiame straipsnyje.

Mariau, kokie LGBT+ stereotipai dažniausiai sutinkami mene?

Dažniausiai sutinkamus stereotipus mene puikiai iliustruoja Telšių mokyklos tikybos pamoka, kurioje mokytoja prieš trejus metus gėjus lygino su kanibalais, vaikų tvirkintojais ir žmogžudžiais:

  • Dalis gėjų praktikuoja kankinimus seksualinio pasilinksminimo vardan“,
  • „Nustatyta, kad beveik visi serijiniai žudikai, kurie savo aukas nužudę ir po to suvalgę jų kūno dalis, buvo gėjai“

Homoseksualumas Lietuvoje buvo demonizuojamas ne tik sovietinės Rusijos, bet ir nacistinės Vokietijos. Tiek komunizmo, tiek ir nacizmo pagrindinis principas buvo „išgryninti“ tautą nuo bet kokio kitoniškumo, naikinant bet kokias mažumas..

Amerikiečių televizijoje nuo 2010 iki 2017 buvo nužudyta 40 lesbiečių ir biseksualių moterų personažų. LGBTQ+ bendruomenės atstovai yra dažnai vaizduojami kaip negatyvūs ir nieko nepasiekiantys personažai, kurie dažniausiai yra žudikai, nužudomi arba patys nusižudo.

Bet kodėl taip yra?

Dažniausiai stereotipai neatitinka realybės, nors reikia pripažinti, kad LGBTQ+ bendruomenės gyvenimas nėra lengvas. Homoseksualus jaunimas yra linkę į savižudybę 4 kartus dažniau negu heteroseksualūs paaugliai. LGBTQ+ bendruomenės nariai gali turėti sudėtingų psichologinių problemų, valgymo sutrikimų, gali būti linkę į alkoholizmą, narkotikus ar nesaugų seksą. Bet tai yra ne todėl, kad LGBTQ+ bendruomenės nariai gimsta ar pasirenka tokį gyvenimo kelią, bet tai dažniausia yra pasekmė netolerantiškos visuomenės ir lygių teisių stokojimas.

Tokia negatyvi bendruomenės reprezentacija mene normalizuoja ir net romantizuoja savižudybę pateikiant tai jaunam žmogui kaip neišvengiamybę. Retai kada matome laimingai pasibaigusią LGBTQ+ personažo istoriją. Nemanau, kad turime nustoti kalbėti apie sudėtingas queer žmonių istorijas, bet gi yra ir laimingų istorijų. Aš, manau, kad jei LGBTQ+ charakteris kenčia, tai turėtų būti ne todėl, kad ji/jis/jie yra queer, o todėl kad ji/jis/jie pirmiausia yra žmogus.

Kokią įtaką tokie stereotipai daro realiam gyvenimui ir žmonių požiūriui?

Stereotipai yra šablonai, kurie redukuoja žmonių grupę ignoruojant jų skirtumus ir individualumą. LGBTQ+ bendruomenė yra labai įvairi, su skirtingomis politinėmis pažiūromis, skirtingo amžiaus, rasės ar yra iš skirtingų socialinių sluoksnių.

Gilesnis vienas kito pažinimas leidžia suprasti, kad, nors mes ir priklausome tai pačiai grupei, visgi mes susiduriame su tiek panašiomis, tiek skirtingomis problemomis. Tarkim homoseksualus juodaodis susiduria su dar didesne diskriminacija negu aš. Jis ne tik yra diskriminuojamas dėl savo seksualinės orientacijos, bet ir dėl savo odos spalvos. Arba sakykim, lesbietės susiduria ne tik su homofobija, bet ir su seksizmu. Todėl aš kaip menininkas, vadovaudamasis tik stereotipais, galiu nepastebėti, kad mes esame skirtingi ir susiduriame su skirtingomis opresijos formomis. Tokiu atveju sukurčiau banalų ir stereotipišką meno kūrinį pataikaujantį status quo.

Ar nemanote, kad galbūt stereotipai nėra vien blogi?

Turbūt taip, naudojant juos laiku ir vietoje. LGBTQ+ bendruomenė turi begalę stereotipiškų etikečių kaip būdą identifikuoti vienas kitą. Top, bottom, vers, twink, geek, daddy, tai yra stereotipinis žmogaus vertinimas, sudėliojantis žmones į siauras dėžutes. Taip pat, žmonės keičiasi, transformuojasi, įgauna naujų spalvų. Neturiu omenyje, kad galima pasirinkti savo seksualinę tapatybę, bet kai kurias savo seksualinės tapatybes dalis esame linkę slėpti nuo pačių savęs. Tarkime, jauni homoseksualūs vaikinai yra linkę pirma atsiskleisti kaip biseksualai arba tik kaip top’ai, nes visuomenė labiau priima vyriškus homoseksualus, kurie atitinka lyčių standartus, o tai kas yra moteriška – yra nuvertinama.

Išorės faktoriai gali būti labai klaidingi ir nepasakyti nieko apie žmogaus seksualinę ar lytinę tapatybę, žmogaus pomėgius ar politines pažiūras. Tad stereotipinis vertinimas gali ir padėti identifikuoti vienas kitą, bet ir atimti galimybę pažinti kažką vertingo, paskubant užklijuoti vienokią ar kitokią stereotipinę etiketę.

Toliau kalbant apie mūsų labai įvairią bendruomenę, kaip manot, ar pagrindinis akcentas ant veikėjo lytinės orientacijos nepaskatina dar didesnės atskirties?

Puikus klausimas. Seksualinė orientacija yra viena iš dalių, kuri sudaro asmenybės identitetą, bet didelė neapykanta nukreipta ties šia bendruomene skatina akcentuoti lytinę orientaciją ir apie tai daugiau kalbėti. Norisi akcentuoti su kokiomis problemomis susiduria LGBTQ+ bendruomenė gyvenanti heteronormatyvioje visuomenėje. Akcentas ties personažo lytine orientacija turėtų būti pagrįstas. Kartais orientacijos akcentavimas tėra reklaminis triukas, politinis populizmas, kuris plačiąja prasme nedaro jokių teigiamų pokyčių kasdieniniam LGBTQ+ bendruomenės nario gyvenimui.

Tai yra vadinama pink capitalism arba rainbow capitalism, kuomet verslas naudoja LGBTQ+ simboliką savo reklamose tam, kad pritrauktų naujų vartotojų niša. Vakaruose dažnai LGBTQ+ bendruomenė yra naudojama kaip priemonė save pozicionuoti kaip tolerantišką visuomenę, nuslepiant kitus žmogaus teisių pažeidimus. Verslas dažnai mėgsta palaikyti LGBTQ+ bendruomenes pritraukimui liberalesnio vartotojo, nors realybėje kompanija pati diskriminuoja ir dažnai neužtikrina lygių teisių savo darbuotojams. Tokiu atveju seksualinės tapatybės akcentavimas sukuria dar didesnę atskirtį.

Kaip manote, ar queer menininkas yra žmogus, kuris kuria meną apie queer žmones, ar tai žmogus, kuris pats priklauso queer bendruomenei, tačiau kuria nebūtinai LGBT+ tematika?

Man pačiam sau atsakyti į šį klausimą užtruko gan ilgai. Savo meno studijų pradžioje visada sau sakydavau: vien todėl, kad esu homoseksualus, neprivalau būtinai kurti meną apie tai ir gvildenti šios bendruomenės problemas. Visgi vėliau suvokiau, kad tai tiesiog buvo būdas bėgti nuo savo tapatybės. Kitaip tariant, tai buvo internalizuota homofobija. Gi visuomenė mums vis sako: būti, bet nesirodyti. Tad mes ir išmokstame slėptis ir gėdytis savojo identiteto.

Mano seksualinės tapatybės egzistavimas laužo begalę visuomenės stereotipų ir taip pat tai galėtų padėti tuos stereotipus griauti ir heteroseksualių žmonių santykiuose, lyčių vaidmenyse. Aš savo seksualinę tapatybę dabar matau kaip privalumą, o ne kažko, ko gėdijuosi. Taip pat, jeigu aš esu queer, tai mano menas bus neišvengiamai queer, aš to noriu, ar ne.

Man pačiam kartais keista, kad mano meilė tos pačios lyties asmeniui griauna tautas, skaldo šeimas ir religines bendruomenes. Kitoniškumas iššaukia žmonėms labai daug emocijų. Tai daugiau pasako ne apie mane, bet apie visuomenę. Homofobija yra liga, homofobai jaučia baimę. Keista, kad homofobija neegzistuoja tarp gyvūnų, tai yra išskirtinai tarp žmonių vykstantis reiškinys. Tai sufleruoja, kad neapykanta kitokiems yra socialinis/kultūrinis konstruktas.

Na, ir pabaigai, ar įmanoma kurti meną be stereotipų?

Kaip žmogus nėra apsaugotas nuo stereotipų taip ir jo kuriamas menas. Aš naudoju meną kaip priemonę išreikšti save, dekonstruoti stereotipus, pažinti save ir kitus.

Ar tai būtų menas be žmonių?

Būtent.

Susipažinti su Mariaus kūryba galite: youtube.com/channel/UC8nWzQod7nnV7Lja9-d7Ebw

Išgirsti rugsėjo 16 d. vykusią diskusiją Antakalnyje galite: youtube.com/watch?v=fkIzakfa3GY