Gegužės pabaigoje prasidėjus antirasistiniams protestams JAV, protestuotojams užpildžius ir Europos didmiesčių gatves, socialiniame tinkle Instagram gausybė žmonių ėmė dalintis juodu kvadratiniu paveikslu su grotažyme #blacklivesmatter, norėdami išreikšti solidarumą. Netrukus aktyvistai už juodaodžių teises paaiškino, kad tokiu būdu prastėja prieinamumas prie naudingos informacijos apie įvykius JAV bei būdus padėti, todėl buvo patarta naudoti kitą – #blackouttuesday – grotažymę. Tai vienas iš pavyzdžių, kuris kartu su socialinių medijų burbulo teorija gali kelti nemenką įspūdį, jog parama, išreiškiama socialiniuose tinkluose, nesukelia siekiamo teigiamo pokyčio, kartais netgi atvirkščiai. Turiu įtarimą, kad kiekvienam, už žmogaus teises pasisakančiam asmeniui, filtruojant Facebook pagrindinį puslapį ir matant daugiausia liberalias mintis, pasimiršta, kad kažkur už to, kas prieš akis, yra daug diskriminacijos, neapykantos ir smurto. Kitaip tariant, pasimiršta, kad pasaulis kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis, nei jį matome, o demokratija yra kiekvieno galimybė garsiai pasisakyti už tuos, kuriems kiekvienas balsas reikalingas.

Holding hands
Konseptuali iliustracija. Iliustracijos autorė – Gabija Chomskytė

Čia pereisiu prie LGBT+ bendruomenės ir žengsiu žingsnį atgal paklausdama, kodėl šiandien Lietuvoje yra labai svarbu kalbėti apie šios visuomenės grupės teises? Kodėl ši bendruomenė turi savo istorijos (spalio JAV ir Kanadoje, vasario Jungtinėje Karalystėje) mėnesį ir Pride (birželio) mėnesį, kurie kasmet žymimi įvairiausiais renginiais ir eitynėmis? Kodėl netgi pandemijos pažymėtais 2020 metais, o greičiau net ypač jais, svarbu, šiuos mėnesius minėti?

Apie LGBT+ teises kalbėti svarbu dėl šiandieninio politinio klimato. Pavyzdžiui, Lenkijoje, kurioje liepos 12 dieną vyks antrasis prezidento rinkimų turas, dabartinis prezidentas, kandidatas antrai kadencijai Andrzej Duda LGBT+ teisių aktyvizmą pavadino ideologija. Birželio 10 dieną A. Duda pasirašė rinkiminių siūlymų „Šeimos chartiją“, kurioje įvardijami jo pažadai neleisti homoseksualioms poroms tuoktis, įsivaikinti, o mokyklose drausti mokyti apie LGBT+ bendruomenę ir jos problemas. Be to, trečdalis Lenkijos savivaldybių yra pasiskelbusios „laisvomis nuo LGBT propagandos zonomis“. Tai reiškia, yra raštiškai įsipareigojusios susilaikyti nuo toleranciją šios bendruomenės atžvilgiu skatinančių veiksmų ir neremti LGBT+ bendruomenę palaikančių nevyriausybinių organizacijų. Tuo tarpu Vengrijoje panaikinama teisė pakeisti lytį dokumentuose. Šių šalių pavyzdžiai rodo, kad LGBT+ bendruomenės iškovotos teisės bet kada gali atsidurti politinių manipuliacijų centre, o tai daro jos narius itin pažeidžiamus. 2020-ųjų metų gegužės mėnesį jau vienuoliktą kartą tarptautinė LGBTI žmogaus teisių organizacija „ILGA-Europe“ sudarė žmogaus teisių žemėlapį, vadinamą Vaivorykštės žemėlapiu, kuriame pagal šešis kriterijus procentais nuo 1 iki 100 įvertino LGBT+ bendruomenės teisių indeksą Europos Sąjungos (ir ne tik) valstybėse 2019 metais. Kaimynių Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos indeksai yra atitinkamai 17%, 16%, 13%, Lietuvos – 23%. Valstybėje, kurioje žmogaus teisių aktyvistai jau kurį laiką nesupranta, kokiu pavyzdžiu – Šiaurės Europos ar Vengrijos, kurios indeksas 2020 metais sumažėjo 8,46%, – renkasi sekti Lietuva, svarbus Europos politinis kontekstas.

Lietuvos progresą LGBT+ bendruomenės teisių klausimais apibendrinti sunku. Pozityvius pokyčius žymi ir Lietuvos reitingas tarp Europos Sąjungos valstybių pagal Vaivorykštės žemėlapio indeksą – iš 37-os vietos, vertinant 2017-uosius metus ji pakilo į 32-ąją vertinant 2018-uosius. Tačiau 2019 metais LGBT+ bendruomenės teisių srityje Lietuva įvertinta kaip nepadariusi jokios pažangos. Mūsų valstybė – tarp šešių Europos Sąjungos narių, kuriose teisiškai nepripažįstama tos pačios lyties asmenų šeima, o žodžių junginys „tradicinė šeima“ linksniuojamas eilės politikų, kurie LGBT+ atžvilgiu nusiteikę priešiškai arba išlieka abejingi jų problemoms. 2002 metais priimtas nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas iki šiol yra argumentas stabdant arba apsunkinant LGBT+ tematikos turinio sklaidą bei užkertant kelią įvairiapusiškam, seksualinės orientacijos bei lytinės tapatybės atžvilgiu draugiškam, moksleivių lytiniam švietimui. Svarbu, kad Lietuvoje egzistuoja įstatymai prieš neapykantos nusikaltimus, tačiau atsakingos institucijos ne itin noriai juos vykdo, LGBT+ narių nusiskundimus neretai priima kaip provokacijas.

Tačiau įstatymai, užtikrinantys LGBT+ bendruomenės teises, indeksai ir reitingai nebūtinai yra patikimi rodikliai sprendžiant apie LGBT+ asmenų emocinę ir psichologinę būklę. 2020-aisiais metais ES pagrindinių teisių agentūra (FRA) atliko tyrimą, kuriame siekė įvertinti LGBT+ narių patiriamą diskriminaciją, smurtą, priekabiavimą, jų atvirumą, mokyklos aplinką ir ekonominę padėtį. Paklausti, ar pastebi visuomenės tolerancijos augimą, 60% LGBT+ lietuvių paminėjo, kad sumažėjo neigiamų nusistatymų prieš LGBT+ bendruomenę, o 46% teigė, kad, jų nuomone, sumažėjo ir smurto prieš LGBT+ asmenis. Tačiau taip pat 84% apklaustų lietuvių pripažino, kad niekada arba retai atskleidžia, jog yra homoseksualūs, biseksualūs, translyčiai arba interseksualūs. Nerimą kelia ir teigusių, kad pastaruoju metu nuolatos (14%) arba dažnai (20%) jaučiasi depresyvūs arba prislėgti, skaičiai. Pastarieji trys rodikliai yra didžiausi iš visų tyrime dalyvavusių Europos Sąjungos (ir ne tik) valstybių rodiklių.

Man atrodo, kad LGBT+ narių savijauta yra pats svarbiausias argumentas atsakant į klausimą, kodėl svarbu kalbėti apie šios bendruomenės teises, kodėl reikalingos eitynės, protestai, istorijos mėnuo. Svarbu, nes nemažai daliai LGBT+ asmenų kasdienės gyvenimo situacijos – atvirai kalbėti apie savo seksualumą, laikytis už rankų ar kitaip išreikšti jausmus partneriui, eiti į tualetą, save reikšti per stilių, kalbą – yra fiziškai arba emociškai nesaugios. Dėl to LGBT+ bendruomenės nariai išeina į gatves visuomenei apie save priminti. Pride eitynės nėra „kitokios“ seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės demontracija, tai yra protestas, siekiantis pasipriešinti diskriminacijai ir neapykantai, priminti politinę galią turintiems asmenims apie dar egzistuojančias problemas ir paraginti jas spręsti. Pride mėnesio ištakos slypi 1969 metų New York‘e. Tų metų birželį LGBT+ nariai, neištvėrę policijos demonstruojamo brutalumo ir smurto reiduose po jų barus, išėjo į gatves ir atsakė Stonewall protestais. Tie protestai nebuvo taikūs, tačiau jie pradėjo kovą už LGBT+ bendruomenės teises, todėl yra prisimenami. Birželio mėnuo dabar pažymimas taikiais kasmetiniais protestais, kurie net po daugiau nei šešiasdešimties metų yra reikalingi, nes ne visų LGBT+ bendruomenės teisių paisoma, o jos nariai vis dar jaučiasi negirdimi. 2020-aisiais metais taikus protestas reikalingas dar labiau, nes susidarė sąlygos, išryškinančios LGBT+ bendruomenės pažeidžiamumą: šie asmenys labiau paveikti koronaviruso, o pandemija atskleidė ir diskriminaciją sveikatos apsaugos įstaigose.

Čia iškyla ir svarbus sąjungininkais vadinamų ne LGBT+ bendruomenės narių, kurie atvirai reiškia savo poziciją LGBT+ teisių klausimais, vaidmuo. Sąjungininkai padeda sudaryti didesnę, galingesnę aktyvių žmonių masę, atkreipiančią politinių institucijų dėmesį. Kartu jie padeda paneigti mintį, kad žmogaus teisės gali būti suskirstytos į atskirų visuomenės grupių teises, kurios tarpusavyje nieko bendro neturi. Sąjungininkai, prisijungdami prie kovos, išreiškia suprantantys, kad žmogaus teisės yra visų kartu gyvenančių žmonių stebėjimo objektas, atspindintis jos tarpusavio santykius. Pažeidžiamas yra tas, kuris laikomas mažiau „normaliu“, o tai tokia neapibrėžta sąvoka, kad negali būti tikras, jog kitąsyk pats juo netapsi. Sąjungininkas, išeinantis protestuoti kartu su LGBT+ bendruomenės nariais parodo matantis tęstinę diskriminaciją LGBT+ atžvilgiu, rodo pažįstantis istoriją ir suvokiantis, kad dabartis yra jos tąsa, taip pat – išreiškia paramą, kuri gali padėti LGBT+ nariams pasijausti stipresniems.

Sunku vienareikšmiškai įvertinti, ar socialiniuose tinkluose rodoma parama turi reikšmingą poveikį kovoje už žmogaus teises. 2015 metais B. State ir L. Adamic atliko tyrimą, kurio siekis buvo išsiaiškinti, kaip Facebook gali plisti palaikymas tos pačios lyties žmonių santuokoms. 2013 metais trys milijonai socialinio tinklo vartotojų pasikeitė savo profilio nuotrauką į lygybės ženklą raudoname fone reikšdami palaikymą homoseksualų šeimoms. Nors vieną lygybės ženklo nuotrauką savo pagrindiniame puslapyje pamatė dar šimtas šeši milijonai asmenų. Pastebėta, kad profilio nuotrauką daug dažniau keitė išsilavinę liberalių pažiūrų žmonės, o tikimybė, kad asmuo viešai pritars homoseksualų santuokoms didėjo didėjant draugų, pasikeitusių profilio nuotrauką, skaičiui, kol pasiekė tam tikrą ribą (ją pasiekus išliko tokia pati). Negalime įvertinti, ar tokie veiksmai iš tikrųjų keičia individų požiūrį į žmogaus teises – vargu, tačiau tikrai rodo, kad socialiniuose tinkluose yra labai aktyviai ir nuolat priimami vertybiniai sprendimai, kurie tikrai yra matomi juos liečiančių visuomenės grupių narių. Todėl paramą reikšti viešai ir garsiai svarbu. Kaip tai padaryti – socialiniuose tinkluose, prisidedant prie nevyriausybinės organizacijos veiklos ar dalyvaujant Pride eitynėse – kiekvieno pasirinkimas, svarbiausia nepamiršti turint teisę tai daryti.

Nurodos: