Tomo istorija: šeima sakė, kad jeigu aš gėjus, tai būsiu narkomanas

Tęsdama #iš spintos istorijų rubriką, Universiteto LGBT+ grupė pristato kitą istoriją, kuri, tikėtina, privers susimąstyti ne vieną. Mes dažnai nepastebime kitų žmonių vidinių išgyvenimų, kančių, dėl to galime labai lengvai nuteisti žmones, kuriems palaikymo reikia labiausiai. Toks abejingumas – neretai pasitaikantis reiškinys LGBT+ bendruomenės nario gyvenime, be to, galintis privesti net prie savižudybės. Bet vis dėlto „viltis yra, palaikymo taip pat – tikina trečiakursis informacinių technologijų studentas Tomas, kurio istorija dalinamės šiandien.

Tomas
Nuotrauka iš asm. archyvo

Tomai, kaip visada, užduosiu tradicinį klausimą: kada pirmąkart suvokei, jog esi kitoks?

Na, visų pirma, sakyčiau, kad tas suvokimas pasireiškė per kelis kartus. Kai pastebėjau, kad mane traukia vaikinai, man buvo dvylika metų. Turbūt keistai pasirodys, bet iš pradžių aš nebandžiau neigti šio fakto, neapgaudinėjau savęs. Manau, dėl šito man labai padėjo tai, kad šeimoje niekada nesklido homofobiški pasisakymai, todėl negimė absoliuti ir arši neapykanta sau. Aišku, iš aplinkinių, pavyzdžiui, klasės draugų ar pažįstamų, netiesiogiai girdėjau įvairių komentarų, bet patyčių nebuvo. O jau tas antras etapas, tas supratimas „oh shit, I’m gay“ atėjo gal septyniolikos metų. Tai pirmas kartas buvo tada, kai tik supratau potraukį, o antrą kartą jau galėjau tiksliai įvardyti sau, kas tai yra. Kitaip sakant, septyniolikos jau galėjau „užsidėti“ sau etiketę.

O tas procesas tarp dvylikos ir septyniolikos metų buvo sunkus? Ką labiausiai prisimeni iš jo?

Girdėdavau iš draugų daug neigiamų komentarų apie LGBT, todėl dažnai kalbėdavau ir elgdavausi vienaip, o mąstydavau visiškai kitaip

Tomas

Kaip sakiau, daug nesipriešinau savo orientacijai, kažkaip visai normaliai ją priėmiau, nors, žinoma, to neigimo tikrai buvo. Tais mano laikais, paauglystėje, nebuvo daug informacijos apie LGBT internete, o juo labiau Lietuvos kontekste, tai ilgą laiką nežinojau, ką turėčiau daryti, kaip man jaustis ir t.t. Juo labiau girdėdavau iš draugų daug neigiamų komentarų apie LGBT, todėl dažnai kalbėdavau ir elgdavausi vienaip, o mąstydavau visiškai kitaip. Dar prisimenu, kaip manydavau, kad romantiniai santykiai tarp dviejų vaikinų nėra įmanomi, nes tiesiog niekada nebuvau matęs tokio dalyko realiame gyvenime – tai tas pavyzdžio neturėjimas tikrai apsunkino procesą. Tačiau, kai pirmą kartą įsimylėjau vaikiną, viskas įgavo lyg tokį „domino“ efektą: supratau, kad, jei iš tikro noriu daryti tokius pačius dalykus, kuriuos daro visos heteroseksualios poros, su vaikinu, tai reiškia, kad tokie santykiai yra įmanomi. Realybė yra tokia ir ji sutampa su mano vidine realybe – tai yra gerai.

Dar išskirčiau vieną žmogų, kuris man labai padėjo tuo metu. Tai buvo mano etikos mokytoja, kuri yra labai progresyvus žmogus. Ji yra būtent tas mokytojas, pas kurį norisi visada nueiti ir padiskutuoti. Tai vienuoliktoje klasėje ji pradėjo kalbėti apie LGBT, bet, kitaip nei kiti mokytojai, ji šnekėjo apie tai pozityviai. Aš vis dar pagalvoju, kad ši mokytoja yra kažkas „wow“ – man juk taip pasisekė. Todėl jai visada turėdavau daug klausimų šia tema ir ji, manau, nuo pat pradžių suprato, kad tai yra man labai asmeniškas reikalas.

Minėjai, kad patyčių nepatyrei, bet komentarų sulaukdavai. Iš ko jie sklido?

Daugiausiai jų sulaukdavau mokyklos aplinkoje, bet jie niekada nebuvo nutaikyti tiesiai į mane. Gimnazijoje buvo vienas vaikinas, kuris neslėpė, kad yra gėjus. Girdėdamas, kaip apie jį atsiliepia kiti žmonės, nenustodavau galvoti: o kaip mane priims kiti? Dėl to daugiausiai ir vyko kova ne tarp manęs ir mano orientacijos – nerimavau dėl to, kaip reaguos kiti.

Tai, vadinasi, slėpeisi?

Na, nežinau. Reiktų labiau apmąstyti, ką tas slėpimasis reiškia. Taip sakau, nes, kai baigiau gimnaziją, iš klasės mano paslaptį žinojo bent jau trys žmonės. Aš sakyčiau, kad tuo metu labiau jaučiau netgi paranoją. Kiekvieną kartą, grįžęs iš mokyklos, kurdavau scenarijus galvoje, kas būtų, jei kiti sužinotų, ir, aišku, po tokių prisigalvojimų verkdavau. Ir tai neapsiribojo vien tik ašaromis, tos mintys dažnai nukrypdavo link savižudybės. Dvyliktoje klasėje, pirmą pusmetį, buvo gal penki kartai, jau kai buvau „ant ribos“. Tas reiškinys, kad turi galvoti apie savo orientaciją, kai „normalūs“ žmonės apie ją negalvoja, nes tai nėra kertinis mūsų gyvenimo aspektas, kurį turime vis priminti vieni kitiems, viską nusveria žemyn.

Kiekvieną kartą, grįžęs iš mokyklos, kurdavau scenarijus galvoje, kas būtų, jei kiti sužinotų, ir, aišku, po tokių prisigalvojimų verkdavau. Ir tai neapsiribojo vien tik ašaromis, tos mintys dažnai nukrypdavo link savižudybės.

Tomas

Bet ieškojai pagalbos?

Taip, ta pati etikos mokytoja mane išgelbėjo, nes ji mokykloje dirbo ir kaip psichologė. Pas ją lankydavausi kiekvieną savaitę, todėl manau, jog, jei ne ji, manęs galbūt šiandien čia nebūtų. Ji padėjo man priimti save pozityviau, be to, išmokau šnekėti atvirai apie viską, kas man ant širdies guli.

Kai įstojau į Vilniaus universitetą 2015 metais, pradėjau labai atsirinkti žmones į draugų ratą ir, manau, tas man labai padėjo, nes baimės pirmais metais Vilniuje vis dar mane laikė. Tačiau artimų draugų rato sukūrimas, ta saugi aplinka mane išgelbėjo. Be to, pati situacija Lietuvoje gerėja, todėl visai saugiai jaučiuosi ir eidamas susikabinęs rankomis su vaikinu.

O kas buvo pirmasis žmogus, su kuriuo pasidalinai savo paslaptimi?

Oi, ten viskas taip juokingai vyko. Susitikom su drauge už mokyklos, rūkymo kampely, ir pradėjom šnekėti. Taip netikėtai pokalbis išsivystė į temą apie LGBT ir, ką gi, pasakiau jai. Tada pasakiau savo geriausiai draugei, kuri viską labai šiltai priėmė, ir kitoms artimoms klasės draugėms. Dabar prisimenant tuos pasisakymus kyla juokas, nes tai vykdavo tuo būdu, kad maždaug prieini prie žmogaus ir sakai: „Ei, aš noriu tau kai ką pasakyti – aš gėjus.“ O šiuo metu tai jau tas pasisakymas vyksta neakivaizdžiai, kai užsimini, kad mano vaikinas dirba tą ar studijuoja aną. Tai man yra lyg LGBT laisvės teisės idealas, kuriame nėra skirtumo tarp šnekėjimo apie tos pačios ar kitos lyties partnerį.

Dabar klausimas iš šiek tiek kitos „operos: ar kada galvojai emigruoti būtent dėl LGBT situacijos Lietuvoje?

Ir aš visada pagalvoju, kad, jei „Pride“ metu kažkur išvažiuosiu ir nebūsiu jame, tai bus jau vienu žmogumi mažiau. O juk kuo daugiau žmonių, tuo LGBT žinutė yra labiau matoma.

Tomas

Esu apie tai galvojęs, bet nežinau, kas su manimi blogai, nes noriu čia likti. Noriu, kad situacija kistų. Žinau, kaip gali būti sunku LGBT paaugliams Lietuvoje, todėl noriu, kad tokių kančių būtų kuo mažiau ir kad kuo garsiau apie jas būtų šnekama. Kad ir, pavyzdžiui, „Pride“ renginys – tai yra geras būdas parodyti visuomenei LGBT ir jis veikia. Partnerystės klausimas yra geriau vertinamas nei anksčiau, net elementarus visų teisių suvienodinimas yra keliamas į viešumą. Ir aš visada pagalvoju, kad, jei „Pride“ metu kažkur išvažiuosiu ir nebūsiu jame, tai bus jau vienu žmogumi mažiau. O juk kuo daugiau žmonių, tuo LGBT žinutė yra labiau matoma. Ir tuo daugiau laužoma iliuzijų apie LGBT.

Kokio pokyčio dėl LGBT situacijos Lietuvoje labiausiai lauki?

Labiausiai noriu, kad LGBT paaugliai jaustųsi saugiau mokyklose, šeimose. Tai yra labai abstraktus noras, bet man jau ilgą laiką yra pikta, kad Lietuvos valdžia neturi nusistačiusi pozityvios politikos LGBT atžvilgiu, t.y. ji pati nesiima iniciatyvos gerinti situaciją, kai kitose šalyse tai jau seniai vyksta. Ji pati blaškosi tarp to, kas yra žmogaus teisė, o kas jau yra diskriminacija.

Kaip sekėsi pasisakymas tėvams? Ir kada tai įvyko?

Pasisakiau šeimai septyniolikos metų. Nenoriu labai gilintis į šį reikalą, bet sulaukiau daug kaltinimų, stereotipų, kad maždaug „jei esi gėjus, tai būsi narkomanas“. Tai buvo labai bloga patirtis, o prie to, žinoma, prisidėjo ir tai, kad iki pasisakymo patyriau labai daug streso, nes panikavau dėl šeimos reakcijos. Dėl to viskas baigėsi bandymu žudytis: praleidau dvylika valandų komoje. Bet yra ir pozityvi pusė – reikėjo laiko, kad mane suprastų ir priimtų, todėl dabar jau viskas susitvarkė.

Ką norėtum pasakyti jaunesniems LGBT žmonėms?

Kad jie nespaustų savęs dėl „coming out“ („išėjimas iš spintos, pasisakymas dėl savo seksualinės tapatybės). Ir žinau, kad gali atrodyti, jog niekas mūsų nepalaiko ir viskas yra blogai, bet mus palaiko. Ir tokių žmonių yra nemažai. Mus palaiko, situacija kinta, todėl viskas bus gerai. Bent aš noriu tuo tikėti.


Ačiū, kad skaitėte!