Didelė dalis šį tekstą skaitančių žmonių užaugo žiūrėdami ar, tikėtina, yra matę bent kelis „Disney“ kurtus animacinius filmus. Ir ne be priežasties – jie ne tik žavūs vizualiu aspektu, bet ir pamokantys, kupini gražių minčių apie draugystės, šeimos, svajonių siekimo svarbą. Ne paslaptis, kad didumą animacinių filmų auditorijos sudaro vaikai. Jiems filmų žiūrėjimas – vienas iš būdų plėsti akiratį, susipažinti su įvairiais visuomenės reiškiniais, geriau suprasti santykius tarp skirtingų žmonių grupių. Nesunku suprasti, kad priimdami pasaulį per įvairias medijas vaikai mokosi, ima pavyzdį ir formuoja nuomonę remdamiesi tuo, ką mato, girdi ar skaito.
Dėl to yra itin svarbu, kaip animatoriai bei šių filmų autoriai pasirenka vaizduoti įvairius veikėjus. Šiame straipsnyje siekiama aptarti, kokie „kodai“ pasikartoja „Disney“ animacinių filmų antagonistų vaizdavime ir kodėl šios tendencijos gali būti žalingos jaunam žiūrovui, kurio kritinis mąstymas dar nėra galutinai išsivystęs. Siekiant aiškumo, verta paminėti, kad kodu tolimesniame tekste laikomi skiriamieji ženklai ar simboliai, kurie padeda identifikuoti ir sugrupuoti veikėjus į atskiras kategorijas.
Pirmas kodas remiasi į stereotipus, susijusius su LGBT+ žmonių saviraiška. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, vyriškos lyties antagonistai yra vaizduojami kaip moteriškesni: jie naudoja makiažą, renkasi rožinius ar blizgančius drabužius, aksesuarus. Kaip tokio antagonisto pavyzdį būtų galima įvardinti gubernatorių John Ratcliffe iš filmo „Pokahonta“ – jis dėvi ryškius violetinius drabužius, plaukus yra susirišęs raudonais kaspinais, o jo skrybėlę puošia didžiulė žydra plunksna. Tai veikėjas, kurį vargiai būtų galima įvardinti kaip tradicinio vyriškumo atstovą.
Pastebėtina, jog antagonisto sumenkintas vyriškumas dar ryškiau matomas tada, kai palyginame jį su protagonistu, kuris, siekiant sukurti aiškią dinamiką, tampa blogiuko priešingybe. Taigi, protagonistai tokiu atveju įkūnija tradicinį vyriškumą ar moteriškumą. Kaip tokio reiškinio pavyzdį, galima palyginti filmo „Heraklis“ veikėjus. Heraklis šiame filme vaizduojamas esantis stiprus, itin raumeningas, veiklus ir pozityvus, tuo tarpu filmo antagonistas Hadas – be galo dramatiškas, sarkastiškas, niūrus. Hado išvaizda gal ir nepasižymi moteriškumu, tačiau ji neįprasta, traukianti dėmesį – ypač pastebimi jo ryškūs, mėlyni, liepsnojantys plaukai. Hadas – artistiškas, ypatingai išraiškingo veido, nors, reikia paminėti, jame įžvelgiamas dramatiškumas yra būdingas kone visiems Senovės Graikijos dievams.
Kalbėti apie queer veikėjų kodavimą ir nepaminėti Uršulos būtų tiesiog nuodėmė – juk ši filme „Mažoji undinėlė“ pasirodanti antagonistė buvo įkvėpta tikros ir savo laikotarpiu itin žymios drag karalienės vardu Divine. Uršula išsiskiria ryškiu, dirbtiniu makiažu, aukštai nubrėžtais antakiais, jos moteriškumas – teatrališkas ir netikras. Nei viename „Disney“ animaciniame filme nėra įvardijama, kad kuris nors veikėjas – neheteroseksualus, tačiau, į LGBT+ bendruomenės stereotipus atremti simboliai, leidžia numanyti, jog antagonistų paveikslai kartais yra kuriami queer asmenų pagrindu. Tai galima pastebėti šių veikėjų kalbos ar elgsenos manierose, išvaizdoje, ryškiausiuose asmenybės bruožuose. Štai dar keli pavyzdžiai antagonistų, kurie kai kurių publicistų nuomone galėtų būti koduoti kaip queer veikėjai: Kapitonas Hukas / Captain Hook (iš filmo „Peteris Penas“), Džafaras/Jafar („Aladinas“), princas Džonas / prince John („Robinas Hudas“), Randas/Scar („Liūtas karalius“), Maleficenta/Maleficent („Miegančioji gražuolė“).
Kitą kategoriją antagonistų vargiai galima įvardinti kaip koduotą, nes ji nėra slepiama, ar įžvelgiama tik tarp eilučių. Tai – antagonistams būdingas viršsvorio turėjimas. Kaip tokių veikėjų pavyzdžius, galima prisiminti jau minėtus Hadą, Uršulą, Kapitoną Huką, gubernatorių John Ratcliffe, taip pat Širdžių karalienę / Queen of Hearts („Alisa Stebuklų šalyje“), Laurensą/Lawrence („Princesė ir varlius“). Stori veikėjai „Disney“ animaciniuose filmuose ne visada yra antagonistai, kartais tai – pašaliniai veikėjai, kuriems priskiriamos tokios neigiamos savybės kaip tingumas, nerangumas, godumas, netgi paikumas. Dažnu atveju jie filmuose egzistuoja dėl komiškumo efekto ir tampa putliais, kvailokais juokdariais (pavyzdžiui, filme „WALL-E“ vaizduojami žmonės, Heimličas/Heimlich „Iš vabalų gyvenimo“, storieji dvyniai „Alisa Stebuklų šalyje“) arba geriausiais protagonisto draugais (Raselas/Russell „Aukštyn“, Mavis/Maui „Moana“, Filoktetas/Philoctetes „Heraklis“), beveik niekada neužima paties protagonisto vaidmens (yra išimčių, pavyzdžiui, filme „Nerealieji“ protagonistas ir antagonistas abu pasižymi didesniu svoriu).
Pozityvi viršsvorį turinčių veikėjų reprezentacija svarbi, nes vaikai nuo pat mažens ima rūpintis savo išvaizda, o jei yra apkūnūs, dėl šio fakto jaučiasi blogai bei pasižymi menkesne saviverte suprasdami, kad netelpa į lieknumą propaguojančius grožio standartus. Televizoriaus ar kitame ekrane nematydami į save panašių protagonistų vaikai susidaro įspūdį, kad tokiems kaip jie tarp taip pamiltų ir neretai autoritetais laikomų herojų vietos paprasčiausiai nėra.
Trečioji antagonistų kategorija, kurią siekiama aptarti šiame tekste yra veikėjai, primenantys žydų tautybės asmenis. Antagonistai, kurie koduojami kaip žydai (nes jų tautybė nėra minima), vaizduojami turintys šiems žmonėms būdingas išvaizdos savybes ar pasižymi žydams priskiriamais antisemitiškais būdo bruožais, tokiais kaip suktumas, godumas ir noras pralobti. Antisemitizmo istorija ilga, žydai ištisus amžius buvo kaltinami dėl bet kokių pasaulį (labiausiai – Europą) užpuolusių negandų, įvairių masinių susirgimų. Jie būdavo demonizuojami, kaltinami turintys ryšių su velniu, kurio padedami užsiimdavo burtais, raganavimu – iš esmės galima teigti, kad antisemitizmas prisidėjo prie raganos archetipo susiformavimo. Juk, jei atkreiptume dėmesį, tarp raganas ir žydus vaizduojančių karikatūrų tikrai yra panašumų. Karikatūros, kaip žinia, pabrėžia ryškiausius žmogaus ar veikėjo bruožus, šiuo atveju tais bendrais bruožais tampa: didžiulė, kumpa nosis, šiurkštūs ir tamsūs plaukai, bendras panašumas į velnią.
Pastebėta, kad, jei antagonisto nosis kumpa, tuomet protagonisto dažniausiai yra apvalesnė arba tiesi, kaip tokių priešingybių pavyzdžius galima įvardinti Heraklį ir Hadą, Arielę ir Uršulą, Pelenę ir piktąją pamotę. Kaip žydų tautybės veikėjas galima įvardinti Piktąją karalienę / the Evil Queen („Snieguolė“) ir raganą Gotel/Gothel („Ilgo plauko istorija“). Viduramžiais tikėta, kad žydai grobia kitų tautybių vaikus ir naudoja juos kraujo ritualuose, aukojimuose. Galima teigti, kad šis mitas vaizduojamas filme „Ilgo plauko istorija“ – čia ragana laiko bokšte uždarytą merginą ir nesensta, kol gali naudotis jos energija, taigi, jas siejantis ryšys yra magiškas. Toks istorijos siužetas, kuriame pasakojama apie vaikus grobiančią ir jais besinaudojančią raganą pastebimas jau klasikinėje vaikų literatūroje, pavyzdžiui, kūrinyje „Jonukas ir Grytutė“.
Kaip buvo minėta straipsnio pradžioje, animaciniai filmai yra vieni iš ugdymo įrankių, kuriais naudojasi vaikai. Įsitraukdami į šias istorijas, jie mokosi atskirti gėrį nuo blogio, savo galvoje kuria įvairias šias priešingybes žyminčias asociacijas. Kaip buvo pastebėta anksčiau, „Disney“ animacinių filmų antagonistus neretai sieja pasikartojantys bruožai, tokie kaip apkūnumas, netradicinė išvaizda ar panašumas į žydų tautybės žmogų. Kyla tikimybė, kad būtent šios išvardintos savybės taps tomis, kurios jauno žiūrovo sąmonėje bus siejamos su blogybėmis, ydomis ir skatins priešiškumą šiuos bruožus atitinkantiems asmenims.
Problema, tiesa, yra ir reprezentacijos vienpusiškume. Galima numanyti, kad „Disney“ pritaiko tokias veikėjų savybes kaip storumas, queer‘iškumas (panašumas į stereotipinį queer asmenį) ar žydiškumas tik antagonistams arba pašaliniams veikėjams iš homofobinių, fatphobinių (viršsvorio turinčių žmonių nemėgimas) ar antisemitinių paskatų. Šis vienpusiškumas žalingas, nes nėra parodoma, kad stori, queer ar žydų tautybės veikėjai gali būti ir herojai. Akivaizdu, kad viršsvoris netrukdytų merginai būti princese, todėl tai lieka tik estetikos klausimu. Pabrėžtina, kad ateityje galima tikėtis didesnės įvairovės „Disney“ animacinių filmų protagonistų vaizdavime, nes, tiesą sakant, pozityvūs pokyčiai jau vyksta. Pavyzdžiui, 2019 metais žiniasklaidoje buvo paskelbta apie pirmą žydų tautybės princesę, kuri pasirodė animaciniame seriale „Elena iš Avaloro“.
Šie pokyčiai, galima numanyti, nekyla dėl staiga atsiradusio kompanijos sąmoningumo. Tai – ilgas procesas ir prireikia ilgų viešo gėdinimo, kritikavimo dešimtmečių, kol „Disney“ pateikia savo atsaką. 2009 metais pasirodo animacinis filmas „Princesė ir varlius“, kuriame vaizduojama pirmoji juodaodė princesė Tiana, 2016 metais pasirodo „Moana“, kuriame pirmą kartą gilinimąsi į polineziečių kultūrą ir t. t. Taigi, ar ateityje sulauksime ir pozityviai vaizduojamo veikėjo, kuris priklausytų LGBT+ bendruomenei? Tikėtina, kad taip, tačiau ne dėl to, kad „Disney“ nuoširdžiai to norės. Greičiau tai nutiks, nes bus pelninga ir kuriam laikui nutildys sąžiningos reprezentacijos reikalaujančius balsus.
Neabejotina, kad „Disney“ susilauktų daug priešiškumo, nusprendę viename būsimų animacinių filmų vaizduoti atvirai LGBT+ bendruomenei priklausantį protagonistą. Šiuo atveju klausimas jautrus, nes didžiąją dalį šių filmų auditorijos sudaro vaikai, kuriuos homofobiškų pažiūrų tėvai siekia apsaugoti nuo „blogos įtakos“, kurią gali daryti pažintis su pozityviai vaizduojamais LGBT+ veikėjais. Dalis tokių pažiūrų žmonių baiminasi, kad pamatę neheteroseksualų protagonistą vaikai užsinorės sekti jo pėdomis. Šis nerimas, tiesa, nėra pagrįstas – kaip buvo įsitikinta jau šimtus kartų, joks kiekis propagandos nepavers vaiko LGBT+ bendruomenės nariu, jei jis tokiu nėra. Kaip ir atvirkščiai – joks kiekis heteronormatyvaus turinio „neatvers“ LGBT+ vaiko į heteroseksualumą, veikiau šiame „atvertimo“ procese tik sukels sumaištį ir prieštaringas mintis savęs ieškančio mažamečio galvoje.
