„Passing“ arba „pritapimas“ yra tranzicijos etapo dalis, kurios metu translytis asmuo siekia atrodyti kuo panašesnis į cislytį (žmogų, kurio lytinė tapatybė sutampa su pagal anatominius požymius nustatoma lytimi). Sudėtingiausia cislyčio asmens įvaizdį kurti pačioje tranzicijos pradžioje, dar nepradėjus vartoti hormonų ar jiems nespėjus pakeisti fizinių požymių (plaukuotumo, riebalų pasiskirstymo įvairiose kūno vietose, balso aukštumo ir kitų), kurie dažnai siejami su tradiciniu vyriškumu ar moteriškumu.

Tai, žinoma, nereiškia, jog translyčių asmenų siekiamybė yra tradicinis lyties, atitinkančios lytinę tapatybę, įvaizdis. Translyčiai ir cislyčiai žmonės gali būti androginiški ar savo tapatybę reikšti neutraliai, taip pat priskirti save nebinarinei (angl. „non binary“) socialinei lyčiai. Visgi, yra kelios priežastys, kodėl translyčiai renkasi siekti tradicinio įvaizdžio: jis suteikia aiškumo ir gali padėti išvengti galimybės būti palaikytam ne tos lyties asmeniu (angl. „misgendered“). Šis pasirinkimas suteikia individui komforto savo kūne pojūtį, padeda pasijusti tikruoju savimi. Be to, pritapimas cislytėje visuomenėje padeda išvengti transfobiškų išpuolių, diskriminacijos, suteikia saugumo. 

Translyčių asmenų bendruomenė siekį pritapti vertina dviprasmiškai. Nors tai padeda žmogui gerai jaustis savo kūne, o noras neužkliūti kitiems veikia kaip savotiškas savisaugos mechanizmas, visgi yra teigiančių, jog taikymasis į tradicinį moters ar vyro įvaizdį prisideda prie tolimesnio su lytimi susijusių stereotipų gyvavimo. Kai kurie translyčiai asmenys susiduria su rimtu vidiniu konfliktu mėgindami atsakyti į klausimą, ar turėtų paisyti visuomenės, kurioje yra engiami, o jų problemos – ignoruojamos, normų, net jei tai padeda jaustis saugiau ir priartėti prie savojo autentiško „aš“.

Įvairūs pritapimo būdai

Pritapimo procesas yra susijęs su išvaizdos pokyčiais. Prie to prisideda ne tik makiažo naudojimas, atitinkamų drabužių ar aksesuarų (pavyzdžiui, korsetai translytėms moterims, dirbtiniai peniai translyčiams vyrams) dėvėjimas, bet ir operacijos. Siekiant panašėti į norimos lyties asmenį, gali būti atliekamos skirtingos operacijos. Jų pasirinkimas priklauso nuo paties individo poreikių, tačiau įprastai translytėms moterims šalinamas Adomo obuolys, o translyčiams vyrams – krūtys. Krūtinė yra detalė, galinti žmogų „išduoti“, todėl dažnai, jei neatlikta šalinimo operacija, norima ją maskuoti (naudojama sportinė liemenėlė, tvarsčiai ar net lipni juosta) arba paryškinti (naudojama liemenėlė su pamušalu). Pats sudėtingiausias žingsnis yra lytinių organų keitimas chirurginiu būdu,  Lietuvoje tokia procedūra neatliekama.

Kiti pritapti padedantys metodai yra subtilesni: balso treniravimas, moterims ar vyrams būdingų judesių, manierų, elgsenos mokymasis. Kadangi vyrų ir moterų kūno kalba (net eisena, sėdėjimo poza, rankų gestai) skiriasi, šių dalykų išmokstama stebint ir studijuojant kitų žmonių elgesį. Pasitikėti savimi keičiant lytinę tapatybę gali būti itin sudėtinga, atliekant tranziciją kinta daugybė dalykų, prie kurių žmogus ilgą laiką buvo pripratęs, nebelieka didelės dalies senojo „aš“ identiteto, o kartu ir saugumo jausmo. Vis dėlto, drąsus prisistatymas nauju vardu ar prašymas vartoti tam tikrus įvardžius gali pagelbėti nubrėžiant ribas, kai bendraujama su naujais žmonėmis.

Problemos, su kuriomis susiduria translyčiai asmenys

Remiantis 2019 metais „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos“ paruoštos medžiagos „Translyčių asmenų padėtis Lietuvoje: nacionalinė apžvalga“ duomenis, sveikatos priežiūros srityje translyčiai asmenys susiduria su dideliais iššūkiais gaudami pirminės sveikatos priežiūros paslaugas. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, kokia tvarka yra teikiamos ir apmokamos akušerio-ginekologo bei urologo konsultacijos lytį pakeitusiems asmenims. Naudojimasis privačių sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis susijęs su ypač didelėmis, dažnai nepakeliamomis išlaidomis. Nuolat pasitaiko neetiško, neprofesionalaus medicinos ar aptarnaujančio personalo elgesio atvejų translyčių žmonių atžvilgiu. Trūksta kompetentingų specialistų, išmanančių translyčių asmenų sveikatos priežiūros specifiką.

Nors pagal Pasaulio sveikatos organizacijos parengtą TLK-11 redakciją transseksualumas yra depatologizuotas, kol kas Lietuvoje taikoma TLK-10 redakcija, pagal kurią ši būklė priskiriama prie sutrikimų. Iki šiol nepatvirtintas lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašas, dėl ko translyčiams asmenims gauti sveikatos priežiūros paslaugas Lietuvoje ypač sunku ar net neįmanoma.

Šios problemos Lietuvoje būdingos nepaisant Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kad pagal Konstituciją garantuota nemokama medicinos pagalba privalo atitikti sveikatos priežiūros paslaugoms keliamus prieinamumo ir kokybės reikalavimus, ji turi būti teikiama tokiomis sąlygomis ir tvarka, kad būtų paisoma žmogaus orumo.

Darbo rinkoje translyčiai asmenys susiduria su dažnais diskriminacijos atvejais, ypač dėl išvaizdos ypatybių. Nors translyčiai asmenys diskriminaciją dažniausiai patiria prieš realizuodami teisę į lyties tapatybės pripažinimą, neretai pasitaiko atvejų, kai diskriminacija tęsiasi ir po asmens tapatybės dokumentų pakeitimo. Bendrasis darbo ir užimtumo srities teisinis reguliavimas yra pakankamas, tačiau dėl neigiamų visuomenės nuostatų translyčiai asmenys vis dar susiduria su sunkumais darbo santykių ir užimtumo srityje. Translyčiai asmenys taip pat susiduria su rimtais iššūkiais norėdami dirbti tam tikrų specifinių profesijų darbą (teisėjų, advokatų, prokurorų, antstolių, notarų, vidaus tarnybos ir kt.), nes pagal galiojančius teisės aktus šiose pareigose negali dirbti asmenys, turintys transseksualumo diagnozę.

Privataus ir šeimyninio gyvenimo srityje problemiška tai, kad Lietuvoje pripažįstamos tik skirtingų lyčių asmenų santuokos, o registruota partnerystė iki šiol neįteisinta. Šiuo metu parengtas, bet dar nepriimtas Asmens lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektas lyties keitimo pripažinimą sieja su santuokos nebuvimu. Reprodukcinės sveikatos srityje svarbi problema ta, kad Lietuvoje galiojantis Pagalbinio apvaisinimo įstatymas nėra pritaikytas translyčiams asmenims, o bendrasis reprodukcinės sveikatos įstatymas iki šiol nepriimtas, šiuo metu parengtame tokio įstatymo projekte taip pat neatsižvelgiama į translyčių asmenų poreikius. Be to, pagal galiojantį įvaikinimo reguliavimą transseksualumo diagnozė yra medicininė įvaikinimo kontraindikacija, užkertanti kelią translyčiams asmenims įsivaikinti.

Translyčiai asmenys patiria diskriminaciją daugelyje kasdienybės sričių, be to, negali neribojami gyventi pilnavertiško asmeninio gyvenimo. Nevaliduojama tapatybė ar teisinės kliūtys, trukdančios translyčiams asmenims gyventi pilnavertišką gyvenimą lemia didelius emocinius iššūkius. Translyčiai asmenys yra viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių, kurioje psichikos sutrikimų ir savižudybių skaičiai ženkliai didesni lyginant su likusios populiacijos. Susiduriant su tokiais iššūkiais, pritapimas (angl. „passing“) suteikia translyčiams asmenims tarsi savotišką privilegiją, nes taip sumažinama tikimybė, jog toks asmuo bus kokiu nors būdu nuskriaustas.