Pagrindinė filmo figūra – jaunas vaikinas Merabas, tradicinius kartvelų šokius šokantis nuo vaikystės, – svajoja su nacionaliniu ansambliu pasirodyti didžiojoje scenoje, kurioje kadaise šoko ir jo močiutė, ir abu tėvai. Vaikino kasdienybė nelengva – į repeticijas jis keliasi anksti, bando įkalbėti kartu eiti ir vyresnį brolį, jei tik ryte jį randa namie, o vakarais dirba restorane, kad padėtų išlaikyti šeimą, kuri naktimis eina miegoti nežinioje, ar kitądien vis dar bus aprūpinta elektra. Nepriteklius Merabui nesvetimas, tačiau saulės nutviekstu kiemu jis žingsniuoja ignoruodamas kaimynės pasipiktinimą dėl jo motinos eilinės isterijos, namuose priekaištų dėl to, kad parduotuvėje paprašė iš prekybos išimtų pasenusių daržovių taip pat tarsi negirdi. Aktoriaus Levan Gelbakhiani, atliekančio Merabo vaidmenį, judesiai lengvi, kuriantys vietoje nenustygstančio, švelnaus, žaismingo, šokiui atsidavusio vaikino įspūdį. Tačiau tokia charakteristika nepraverčia tradiciniame šokyje, kurio esmė – perteikti ir išsaugoti kolektyvinę kartvelų patirtį bei tradiciją. Ir ansamblio vadovas, ir tėvas Merabui kartoja, kad šokėjo kelias – ne jam, kad šis per švelnus, tačiau atkaklus vaikinas nepasiduoda ir, atsiradus laisvai vietai, ima ruoštis atrankai į pagrindinę ansamblio grupę, kurios nariai gastroliuoja visame pasaulyje, pasiryžęs įveikti valiūkišką, kiek įžūlų ansamblio naujoką Iraklį. Šis vaikinas, priešingai nei Merabas, demonstruoja visa, ko ieško ansamblio vadovas – tvirtą sudėjimą, tiksliai atliekamus judesius, nuožmią jėgą ir drąsą, o svarbiausia – šokdamas jis perteikia stipraus vyro įspūdį, kuris reikalingas atskleisti karo tematikai ir tradiciniam vyriškumui.
Draugiška Iraklio ir Merabo konkurencija, ryškėjanti tiek ansamblio repeticijose, tiek rytinėse jų dviejų treniruotėse, netrunka virsti abipusiu susižavėjimu, o šis atveria visą virtinę vidinių Merabo ieškojimų – čia juostoje imame girdėti jau ne vien kartvelų muziką, bet ir globalų foną suteikiančius švediškus ritmus – nuo ABBA popmuzikos iki queer himnu vadinamo singlo „Dancing on my own“ autorės Robyn bei „Kite“ sintpopo. Iš repeticijų salės šokis keliasi į gatvę, kur pagrindinis jo tikslas merginų skatinančiais žodžiais – nemokantiems „parodyti“, ką reiškia būti vyru šokyje. Tačiau vėliau, jaunuoliams nuvykus į Merabo partnerės Mari sodybą, miesto kraštovaizdžiui keičiantis kaimišku, stebime šokio kaip įrodinėjimo, konkuravimo virsmą į šokį kaip nuotaikos, emocijos išraišką, šokį kaip vienijantį veiksmą. Šokis netgi virsta vilione, kai pusnuogis Merabas, užsimaukšlinęs papakha, avikailio kepurę, kurią dėvi šokėjai kaip tradicinio kostiumo dalį, su cigarete rankoje sukuria lengvą ir stabdymų dėl nereikalingo švelnumo nenutraukiamą improvizaciją, kurioje kiekvienu judesiu jis pirmąsyk atskleidžia ir išlaisvina asmeninę tapatybę ir parodo savo jausmus tamsoje sėdinčiam, jį stebinčiam Irakliui. Dar vėliau filme, kai niekaip su dingusiu mylimuoju susisiekti negalintis Merabas nuseka gatvėje sutiktą vaikiną į gėjų klubą, šokis virsta siautėjimu, laukiniu ieškojimu, tapatinimosi su aplinka įrankiu. Nebyliai, kinetiniu būdu įvykstantis savo seksualumo priėmimo ir išlaisvinimo ritualas įprasminamas fone grojančios dainos „Johny boy“ tekstu apie tai, kad šokis padeda pamiršti nelengvą dalią būti kitokiu valstybėje, kurioje apie vyrus, jaučiančius potraukį vyrams, iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos liūdnomis pabaigomis. Šokio, ypač judesio ir jo manieros kontekstas itin svarbus Merabui ieškant savo vietos ir konservatyvioje valstybėje, ir griežtoje šokio tradicijoje. Kai vaikinas pamažu įgauna pasitikėjimo savimi, judėdamas jis ima trinti ribas tarp tradicijos ir globalumo, tarp „vyriška“ ir „moteriška“, atsisako lytinės orientacijos, tapatybės ar kitais klausimais ribojančios visuomenės normų. Todėl meilės istorija, užgimstanti tarp Merabo ir Iraklio nėra pagrindinė filmo tema, tai jokiu būdu nėra juosta apie vadinamąjį „lindimą iš spintos“, tai juosta apie jauno žmogaus kelionę į savęs pažinimą, kurioje Iraklis Merabui yra įkvėpimas, paskatinantis save priimti tokį, koks yra.
Virsmas, kurį patiria jaunas šokėjas, kristalizuojasi per šokį ir atsiskleidžia filmo politiškumą – paskutinio Merabo šokio choreografija, sukabinanti ir tradicinius šokio judesius, ir Merabo plaukiančią plastiką atskleidžiančias improvizacijas, išreiškia protestą prieš hierarchinę sistemą tradicinėje šokio mokykloje, pasipriešina autoritetui ir siūlo idėją, kad kartvelų šokiui nereikalingas seksualinis apibrėžtumas. Tai – filmas tarsi klausimas, ar vyriškumas yra platūs pečiai ir išpūsta krūtinė, ar drąsa tęsti šokį kraujuojant kojai. Filmas tarsi pasvarstymas, ar šokyje egzistuoja normos, ar tinka sąvokos „per minkštas“, „per švelnus“, „per silpnas“, nesyk girdimos naratyve: o jeigu kartvelų šokyje – ir pačiame Sakartvele – būtų daugiau vietos vyro švelnumui, galbūt šis kraštas neprarastų tiek kūrėjų, kurie renkasi progresyvesnes valstybes savo kūrybiniam keliui vystyti?
Interviu apie filmą režisierius Levan Akin atskleidė, kad mintis tokią juostą sukurti kilo po to, kai 2013 metais keliasdešimt LGBT+ bendruomenės jaunuolių, bandžiusių surengti protestą prieš homofobiškai nusiteikusias visuomenės jėgas, buvo agresyviai nutildyti panaudojant smurtą, o po kelių dienų Ortodoksų Bažnyčios vadovas pareikalavo uždrausti protestus už LGBT+ teises. Sakartvele, kur Ortodoksų Bažnyčia ir radikalūs dešinieji yra daug įtakos turinčios jėgos, filmas buvo sutiktas labai dviprasmiškai – bilietus į premjerą išpirko iki jos likus kelioms dienoms, tačiau šalia kino teatrų rinkosi protestuotojai. Filmavimui vykstant aktorių komandą saugojo apsauginiai, filmo tematika slėpta arba atskleista tik iš dalies, kad būtų gauti leidimai filmuoti norimose vietose, o pagrindinį personažą suvaidinęs aktorius Levan Gelbakhiani, abejodamas dėl visuomenės reakcijos, šio vaidmens pirma atsisakė penkis kartus ir tik šeštąjį kartą pasiūlymą priėmė. Levan Akin pripažino, kad filmo nebūtų galėjęs sukurti be Švedijos finansavimo, tačiau džiaugėsi, kad Sakartvelo medijoje jis sutiktas pozityviai, jis ir aktoriai kasdien susilaukdavo žinučių iš jaunimo apie tai, koks jiems svarbus šis filmas. Režisierius išreiškia viltį, kad pokyčiai, vykstantys modernėjant požiūriui į tradicinį šokį, atsispindės ir Sakartvelo visuomenėje: atsiras daugiau tolerancijos LGBT+ bendruomenei bei daugiau drąsos tą toleranciją išreikšti. Tai signalizuoja ir šventiškas filmo pavadinimas.
Filmą „O tada mes šokome“ galite pamatyti specialiame „Pasakos“ kino teatro seanse vasario 1 dieną arba zmonescinema.lt platformoje.
